
/ asmeninio archyvo nuotr.
XIX-oji Vyriausybė turėjo daug ambicijų. Iš tiesų, visi politiniai ženklai pranašavo sėkmę. Konstitucinę daugumą turinti valdančioji koalicija Seime. Mūsų už naują valdžią stovintis prezidentas Gitanas Nausėda. Taip pat puikūs santykiai su absoliučia dauguma merų. „Vyšnia ant torto“ – susidūrus su problemomis galima šaukti, kad tai esą nelemtas konservatorių palikimas.
Deja, ši Vyriausybė į Lietuvos istoriją įeis kaip viena trumpiausiai dirbusių ir labai daug ką nuvylusi. Per kelis mėnesius iš svaiginančios politinės karjeros aukštumų Gintautas Paluckas tėškėsi į skandalų pelkę ir, panašu, jam teks pamiršti politinę karjerą.
Tiesa, jis ir jo bendraminčiai dar bandė siūlyti kompromisą – Eugenijaus Sabučio kandidatūrą. Tačiau Vilijos Blinkevičiūtės pasirinkimas buvo kitas. Nepaisant to, kad ši politikė prarado pasitikėjimą visuomenėje, partijoje jos autoritetas labai svarus. Taigi skaitlingiausios Lietuvos partijos kandidate į Vyriausybės vadovo postą tapo politikos ir partijos naujokė Inga Ruginienė. Moteris, kuri labai norėjo to posto. Socialdemokratų elitas kliaujasi tuo, kad galbūt Ingai pavyks tapti Vilija II-ąja.
Socialdemokratų partija bandė laikytis principo „savų nepaliekam.“ Buvo sugalvoti patys keisčiausi argumentai, siekiant apginti ekspremjerą. Tačiau, kad ir kaip gražiai vadintum akmenį, jis skęsta vandenyje. G. Palucko atsistatydinimas, panašu, labiausiai nustebino pačius socialdemokratus. Jie ilgai kartojo, kad visiškai valdo situaciją, turi susidėlioję alternatyvius planus, tačiau, kaip įsitikinome, visa tai buvo tokie pat nieko neverti postringavimai, kaip ir ekspremjero pastangos paneigti kaltinimus.
Tenka dar kartą prisiminti išmintingus žodžius, kad yra žmonės, kurie mėgsta, veržiasi gesinti gaisrų, ir tie, kurie sugeba tai daryti, tačiau, puikiai suprasdami, koks tai sudėtingas ir atsakingas darbas, entuziastingai nesiveržia per kitų galvas. G. Paluckui pranešus savo sprendimą išvydome du žmones, kurie labai nori vadovauti Vyriausybei, taip pat dar kelis, kurie veikiausiai galėtų imtis tokios sunkios atsakomybės, tačiau turi įvairių abejonių.
Natūralu, kad ištikus krizei atsakomybės turėtų imtis lyderis. Nekelia abejonių, kad šiuo metu tik Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius turi neginčijamą autoritetą LSDP. Po susitikimo su prezidentu atrodė, kad jau žinome, kieno šeima turėtų persikelti į Turniškių rezidenciją. Tačiau jau kitą rytą išgirdome, kad M. Sinkevičius atsisako priimti šį iššūkį. Galbūt dėl to, kad jo praeityje yra dalykų, kurie gali virsti „skeletais spintoje“, tačiau, tikėtina, ir dėl to, kad jis puikiai suvokia, kokį komplikuotą paveldą perims XX-oji Vyriausybė. Pradedant nuo koalicijos dėlionės, kai tenka rinktis tarp blogo ir dar blogesnio. Baigiant tuo, kad bus labai sunku pateikti bent kiek subalansuotą kitų metų valstybės biudžeto projektą. Pažadų išdalinta labai daug, taupumu dabartiniai valdantieji tikrai nepasižymi, o dar labai reali grėsmė, kad galime negauti daugiau nei pusantro milijardo eurų paramos „Naujos kartos Lietuvos“ projektui, nes mokesčių reforma „šluba“, o sveikatos apsaugos ir švietimo sistemose problemų tik daugėja.
Toks lyderio apsisprendimas buvo smūgis ne vienam socialdemokratui. Kaip viešai teigė Naujosios Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas, tolesni LSDP veiksmai tebuvo politinis spektaklis. Pastarojo esmė – kaip eliminuoti apie premjero pareigas svajojantį Juozą Oleką ir galutinai „parodyti vietą“ vyresnio amžiaus politikams LSDP, kurie telkiasi aplink šį politiką. Pasibaigus rinkimams J. Oleka pripažino, kad iš kovos pasitraukė ne savo noru. Tiesa, jis ir jo bendraminčiai dar bandė siūlyti kompromisą – Eugenijaus Sabučio kandidatūrą. Tačiau Vilijos Blinkevičiūtės pasirinkimas buvo kitas.
Jei I. Ruginienė taps maloniausiu Lietuvos politiniu atradimu, tikiu, kad rinkėjai socialdemokratai dovanos ir už Vilijos ar Gintauto viražus ir melą. Tačiau jei pasirodys, kad ambicijų yra gerokai daugiau, nei sugebėjimų, jei toliau tęsis politinės turbulencijos etapas, tai tik patvirtins, ką jau esu rašęs apie LSDP kaip politinius Pilėnus.
Nepaisant to, kad ši politikė prarado pasitikėjimą visuomenėje, partijoje jos autoritetas labai svarus.
Taigi skaitlingiausios Lietuvos partijos kandidate į Vyriausybės vadovo postą tapo politikos ir partijos naujokė Inga Ruginienė.
Moteris, kuri labai norėjo to posto. Socialdemokratų elitas kliaujasi tuo, kad galbūt Ingai pavyks tapti Vilija II-ąja.
Itin mažai tikėtina, kad kas nors gali sutrukdyti I. Ruginienei tapti XX-os Vyriausybės vadove. Būtų puiku, jei pasirodytų, kad tai talentinga, sąžininga, drąsi ir išmintinga politikė. Tai būtų ne tik LSDP, bet ir visos Lietuvos sėkmė. Tačiau svarstant apie jos dalykinius sugebėjimus, kurie jau pasireiškė, kyla daug abejonių, kaip jai seksis aprėpti skirtingas politines kryptis. Dar sunkesniu išbandymu turėtų tapti santykiai su tarptautiniais partneriais. Naujoji premjerė šioje srityje neturi jokios patirties.
Alytaus meras Nerijus Cesiulis jau spėjo pareikšti, kad nedera sureikšminti Vyriausybės vadovo pareigų, nes esą dirba ministrai, o premjeras turi būti tik geras koordinatorius. LSDP pirmininkas M. Sinkevičius pažadėjo, kad partija suteiks poniai Ingai geriausius patarėjus. Tačiau man pačiam teko iš gana arti matyti, kaip savo pareigas atliko S. Skvernelis ir I. Šimonytė. Galiu tvirtai sakyti, kad Vyriausybės lyderis turi būti stipri ir politiškai brandi asmenybė. Tiesą sakant, to pritrūko G. Paluckui.
Tenka dar kartą prisiminti išmintingus žodžius, kad yra žmonės, kurie mėgsta, veržiasi gesinti gaisrų, ir tie, kurie sugeba tai daryti, tačiau, puikiai suprasdami, koks tai sudėtingas ir atsakingas darbas, entuziastingai nesiveržia per kitų galvas.
Neatmetu galimybės, kad I. Ruginienė maloniai nustebins, sugebės klausytis ekspertų patarimų ir tuo pačiu turės drąsos prisiimti atsakomybę, kai tai būtina. Tačiau, prisipažįstu, mane neramina, kai būsima premjerė išdidžiai tvirtina, kad turi aiškią viziją ir yra įsitikinusi, kad puikiai su viskuo susitvarkys. Akivaizdu, kad ji labiau nori valdžios, nei iš tiesų supranta, kokia tai našta ir atsakomybė. Na, įrašas biografijoje išliks net ir po nesėkmės, tačiau valstybei dar viena sugriuvusi Vyriausybė gali tapti politiniu nokautu.
Apibendrinant socialdemokratai nusprendė didinti politinius statymus. Jei I. Ruginienė taps maloniausiu Lietuvos politiniu atradimu, tikiu, kad rinkėjai socialdemokratai dovanos ir už Vilijos ar Gintauto viražus ir melą. Tačiau jei pasirodys, kad ambicijų yra gerokai daugiau nei sugebėjimų, jei toliau tęsis politinės turbulencijos etapas, tai tik patvirtins, ką jau esu rašęs apie LSDP kaip politinius Pilėnus. Apmaudu, kad pastaruoju atveju teks „apsvilti“ visiems. Tačiau kaip kitaip išmoksime, kad kiekvienas pasirinkimas turi savo padarinius. Praėjusį rudenį išsirinkome būtent tokį Seimą ir visos politinės dėlionės privalo remtis šiuo pasirinkimu.
Andrius Navickas