„Man labai gėda, kad aš tiek nusigyvenau“, – kalba garbaus amžiaus sunkią negalią turinti biržietė.
Vieniša moteris sunkiai vaikšto, turi didelių sveikatos bėdų. Senolė dėl nieko nesiskundžia. Tik svetimi ja besirūpinantys žmonės kreipėsi į redakciją ir papasakojo apie didžiausią jos gyvenimo kokybę sugriovusią bėdą. Jie tiki, kad yra gerų žmonių, kurie moteriai padės ir sukurs kalėdinį stebuklą.
Visi artimieji mirę
Ema nenori viešinti savo pavardės. Ji visą gyvenimą dirbo tarp žmonių Biržų miesto įstaigose, yra žinomas žmogus. Jai sako gėda, jog turi prašyti kitų pagalbos.
Kai senolei padedantys žmonės pasiūlė kreiptis į žiniasklaidą, ji ilgai abejojo. Bet panašu, jog kitos išeities neturi.
Ema jau gražaus amžiaus, jai 86 metai. Ji pati sako gyvenanti „viršvalandžius“.
Moteris gyvena vieno kambario bute Biržų miesto centre. Butas yra antrajame aukšte, į kurį patenkama stačiais laiptais.
Į lauką moteris nulipa tik padedama kitų žmonių, nes pati tam nebeturi jėgų. Ji norėtų pasikeisti butą į esantį pirmajame aukšte, bet mano, kad tai sudėtinga padaryti.
Ema juda tik po namus, pasiremia dviem ramentais arba su vaikštyne. Artimųjų ji nebeturi. Vyrą palaidojo, išmirė ir jos draugės. Liko tik kitame mieste gyvenanti dukterėčia, kuri rūpinosi senole, kol ši gulėjo slaugos ligoninėje Panevėžyje.
Moteriai buityje padeda nustatytomis valandomis ateinanti Socialinių paslaugų centro darbuotoja. Ji nuperka valgyti, išvalo kambarius.
Senolė norėtų daugiau šio centro paslaugų, bet jos norus riboja piniginė situacija. Juolab kad dalį pinigų išleidžia bioenergetikams: tikisi, jog šie padės jai susigrąžinti sveikatą.
Po traumos gydėsi metus
Moteris neslepia, kad kažkada turėjo susitaupiusi pinigų. Bet juos visus išleido gydymuisi po įvykusios nelaimės.
Didžiausios bėdos, susijusios su sveikata, prasidėjo prieš dešimtį metų po autoįvykio.
Ema daugiabučio namo kieme ėjo į vaistinę, kai ją kliudė ir partrenkė prekes atgabenęs automobilis.
Pensininkei buvo sulaužyta kairė ranka, nutraukti dešinės rankos nervai. Buvo sulaužyta ir itin sužalota koja, teko dėti implantus.
Moteris patyrė gangreną, komą, buvo gydoma reanimacijoje du mėnesius.
Po patirtų sunkių traumų Ema ligoninėse praleido metus. Iš pradžių operuota Kauno klinikose, vėliau gydyta Panevėžyje, Birštone, Biržuose.
„Kai pradėjau vaikščioti su vaikštyne, mane gydęs gydytojas sakė, kad aš jo stebuklas. Per 20 jo darbo metų pasitaikė pirmas kartas, kai iš tokios sunkios padėties žmogus išsikapstė ir išgyveno“, – pasakojo Ema.
Kai ji padėkojo daktarams už gydymą, šie kalbėjo, jog už tai reikia dėkoti ir Dievui.
Klausos aparatas sudužo
Po avarijos senolei prasidėjo problemos dėl klausos, nes buvo nutraukti ausies nervai.
Negirdinčiai Emai gydytojai išrašė klausos aparatą. Jis kompensuojamas penkeriems metams.
Moteris sako, kad aparatas jai padeda kokybiškai gyventi: gali ne tik susikalbėti su žmonėmis, bet ir pasiklausyti radijo bei televizijos.
Bėda ta, kad senolės ranka nejudri, todėl klausos aparatą ji užsideda ne taip, kaip reikėtų. Kartą ji bandė pasitaisyti krintančius akinius, o klausos aparatas iškrito iš ausies ir sudužo. Senolė liko visiškoje tyloje.
Ema bandė aiškintis dėl galimybės įsigyti kitą klausos aparatą. Bet paaiškėjo, kad jį, kompensuojamą, galės įsigyti tik po trejų metų.
Dabar senolė sako tik iš pašnekovo lūpų judesių šiek tiek suprantanti, ką jis kalba.
Pagalba reikalinga
Emą kiekvieną savaitę aplanko, duonos ir kitų reikalingų dalykų atneša Biržų rajono neįgaliųjų draugijos socialinis darbuotojas Egidijus Saldys. Žinodamas apie moters bėdą jis pradėjo ieškoti galimybių, kaip jai padėti. Viena jų – kreiptis į geros valios žmones.
„Tai labai geras, darbštus, visą gyvenimą dirbęs ir aplinkinių vertinamas žmogus. Deja, ji atsidūrusi tokioje situacijoje, kai tikrai pati neįstengia su savo bėdomis susitvarkyti“, – kalbėjo E. Saldys. Jam pritarė draugijos Biržų skyriaus pirmininkė Lidija Dainiuvienė.
Jei atsirastų norinčiųjų ir galinčių moteriai padėti, draugijos darbuotojai mielai tarpininkautų. Jie tiki, kad šiais laikais gerų žmonių yra ir kad galima sulaukti kalėdinių stebuklų.
Kabinasi į gyvenimą
„Matot, kaip išeina. Gyvenime dirbau, kitiems daug padėjau. Ir pinigais, ir darbu. O dabar man žmonės padeda. Ir Egidijus ateina, ir patarnautoja. Esu vieniša, tad juos myliu kaip šeimos narius“,- kalba Ema.
Ji sako, kad kartais sapnuoja, jog bėgioja, šoka, o kai nubunda, supranta, kad gali judėti tik su ramentų pagalba.
Tačiau kol gali iš lovos išlipti ir apie save susitvarkyti, senolė sako norinti gyventi savo namuose, kurie jai labai šviesūs ir šilti. Juolab kad netoli bažnyčia, į kurią patarnautoja nuveža su vežimėliu.
„Tuos, kurie guli ant patalo, valstybė tegul globoja. O aš į gyvenimą kabinuosi rankom kojom. Ateina pažįstami, skundžiasi, kad viskas blogai, ir orai, ir valdžia. Aš sakau, kad man viskas gerai. Džiaugiuosi, kad valstybė man padeda, supa geri žmonės.
Taip gerai, kaip yra dabar, dar niekada nėra buvę“, – kalba karo ir pokario baisumus su šeima išgyvenusi Ema.
