Biržuose kai kuriuose daugiabučiuose pastatyti ar planuojami statyti įrenginiai vandeniui minkštinti. Gyventojams aiškinama, kad suminkštinus vandenį jis nekenkia vamzdynams ir indams, juose nebesikaupia kalkių apnašos. Ar tikrai?
Dažnai per vandens minkštinimo įrenginius praleidžiamas vanduo tampa neskanus – turi sūrumo bei kartumo. Gyventojai sako jo nebenaudojantys maistui ir vandenį perka arba vežasi iš kitur. Vieni nėra įsitikinę, kad toks vanduo tinkamas gerti, kiti jo nevartoja tiesiog dėl pasikeitusių skonio savybių.
Kodėl taip nutinka, kad pastačius vandens minkštinimo įrenginius keičiasi jo skonis? Ar jis tinkamas naudoti maistui? Ar atliekami tokio vandens tyrimai?
Tokie klausimai buvo užduoti Lietuvos geologijos tarnybos komunikacijos atstovei Jurgitai Jasiūnienei.
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai teigė, kad vandens kietumą lemia kalcio ir magnio kiekis. Kietas vanduo šių mineralų turi daug, todėl skalbimo mašinose, virduliuose ir vamzdynuose gali kauptis kalkių nuosėdos. Minkštas vanduo, priešingai, nepalieka kalkių nuosėdų, bet kalcio bei magnio jame gali trūkti.
Vandens minkštinimo įrenginiuose dažnai naudojama druska regeneracijai.
Jei druskos koncentracija per didelė, vanduo gali įgyti sūrumo. Minkštinimo procesas pašalina kalcio ir magnio jonus, bet gali padidinti natrio kiekį ir tai gali turėti įtakos vandens skoniui.
Gipsingų nuogulų paplitimo plote, į kurį patenka Biržų rajonas, formuojasi sulfatinis požeminis vanduo. Sulfatų šaltiniai požeminiame vandenyje yra uolienos – pavyzdžiui, gipsas, taip pat jų gali patekti su atmosferiniais krituliais („rūgštūs lietūs“), nuotekomis, trąšomis ir kt.
Jei sulfatų koncentracija vandenyje viršija 250 mg/l, gali pakisti jo skonis, spalva, kvapas ar drumstumas. Sulfatai gali sąveikauti su kitais vandenyje esančiais mineralais, pvz., kalciu ar magniu, sukurdami įvairius junginius, taip pat galinčius paveikti skonį.
Sulfatų koncentracijos leistinas ribas nustato atsakingos sveikatos priežiūros institucijos.
Vandens minkštinimo įrenginiai dažniausiai pašalina kalcio ir magnio jonus, bet sulfatų koncentracijai šis procesas paprastai neturi įtakos, nebent įrenginys būtų papildytas specialiais filtrais, skirtais sulfatams šalinti.
„Jei pastebite, kad vanduo tapo sūrus ar kartus, rekomenduojame atlikti išsamius vandens sudėties tyrimus, padėsiančius nustatyti to priežastis. Tačiau dėl vandens tinkamumo maistui gyventojams rekomenduojame kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą arba Lietuvos geologijos tarnybą“, – teigė J. Jasiūnienė.
„Kadangi savo laboratorijoje atliekame ir vandens cheminę analizę, galime pasakyti, kad spalva, kvapas ir skonis – pirmieji požymiai, galintys signalizuoti apie priemaišas vandenyje. Pavyzdžiui, metalo skonis ar rudos apnašos gali rodyti, kad vandenyje per didelis kiekis geležies. Vis dėlto kai kurios medžiagos, tokios kaip nitratai ir nitritai, yra bespalvės ir bekvapės – kad jų yra, galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais“, – pridūrė Lietuvos geologijos tarnybos laboratorijos specialistai.
Lietuvos geologijos tarnyba atkreipia dėmesį, kad požeminis vanduo Lietuvoje natūraliai pasižymi gera kokybe, bet jo sudėtis gali skirtis priklausomai nuo šaltinio, vamzdynų būklės ar net sezono.
