Simboliška, kad šis susitikimas vyko tuose pačiuose mūruose kaip ir prieš 35 metus, kur rinkosi permainų ištroškę žmonės. Apmaudu, kad į jį atėjo tik ta saujelė žmonių, kurie ir tada buvo šio judėjimo Biržuose priešakyje. Susitikime dalyvavo septyni iš penkiolikos tuometinės Biržų sąjūdžio tarybos narių.Tai Kęstutis Armonas, Algimantas Bukys, Vladas Butkus, Povilas Gasiulis, Feliksas Grunskis, kunigas Vidmantas Kareckas, Arūnas Vaitaitis. Kitus likimas išblaškė po Lietuvos rajonus, o dalis bendražygių jau Amžinybėje. Taip pat dalyvavo buvę aktyvūs sąjūdiečiai Audronė Garšvaitė bei Rimantas Valintėlis.
Prieš prasidedant susitikimui muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė pakvietė buvusius sąjūdžio aktyvistus bendrai nuotraukai. „Aš neisiu fotografuotis, – sakė Audronė Garšvaitė, anuomet buvusi aktyvi sąjūdietė. – Jie buvo išrinkti į Biržų sąjūdžio tarybą, tai suprantama. Aš buvau sąjūdietė, kokiais buvo kone visi aktyvesni Lietuvos žmonės. Tai būtų neteisinga visų likusių atžvilgiu“.
E. Lansbergienė pakvietė dalyvius pasidalyti mintimis, kaip kūrėsi Sąjūdis Biržuose, kodėl iniciatyvinė grupė čia susibūrė ganėtinai vėlai, likus vos savaitei iki LPS steigiamojo suvažiavimo, kai kituose Lietuvos rajonuose sąjūdžio veikla jau buvo įsisiūbavusi.
Direktorės mintį pratęsė muziejaus darbuotoja Irutė Varzienė: „Aš norėčiau, kad mūsų pokalbis būtų šiek tiek struktūruotas, iš dviejų dalių. Pirmiausia, kiekvienas bent kiek dalyvavęs sąjūdyje, nebūtinai taryboje, pasakytų, kaip įsijungė į veiklą. Antrą dalį diskusijos siūlyčiau paskirti probleminiams dalykams, kodėl dabar viešojoje erdvėje skamba ir viena, ir kita nuomonė – kodėl buvę žalieji kaltina sąjūdiečius, kad šie per mažai veikė. Sąjūdžiui atrodo, kad kažkas nepelnytai irgi prisiskiria sau nuopelnus, priedo šmeiždami kitus“.
I. Varzienė sakė, jog muziejus ketina išleisti knygą apie sąjūdžio Biržuose kūrimąsi ir veiklą, todėl svarbūs visų dalyvių prisiminimai, taip pat nuomonė apie jau minėtus probleminius dalykus.
Vladas Butkus, tuomet mokytojas, LPS Steigiamojo suvažiavimo dalyvis, Biržų sajūdžio tarybos narys, prisiminė: „Aš tą vasarą važiavau kelis kartus į Vilnių, dalyvavau mitinguose. Brendo jausmas, kad reikia kažką daryti čia, Biržuose. Nesu toks drąsus, kad vienas imčiau ir daryčiau, reikėjo su kažkuo pasitarti. Nuėjau pas Alfonsą Kazitėną į „Biržiečių žodžio“ laikraštį. Jis tiesiai šviesiai pasakė: „Esu „Biržiečių žodžio“ korespondentas, laikraštis yra komunistų partijos organas, o aš esu atsakingas rašyti už partijos sritį. Todėl aš dabar negaliu.
Vėliau gal galėsiu prisidėti, tada bus galima pasiteisinti, kad per mano nesupratimą mane kažkur įtraukė“. Jis man nurodė kreiptis į Feliksą Grunskį. Čia pokalbis buvo kitoks. Nei aš jo pažinau, nei apie jį buvau girdėjęs, anei matęs. O jis –gerai, darom, viskas tvarkoje. Iš pusės žodžio supratom vienas kitą, ką reikia daryti. Nuėjau į mokyklą, pakabinau skelbimą, į kurį ir susirašė sąjūdiečiai. Tame saraše tarp pirmųjų yra ir Audronės Garšvaitės vardas ir pavardė. Susibūrėme, na o vėliau buvo steigiamasis susirinkimas Biržų pilyje. Iš tiesų mokyklų sąjūdžio grupės buvo vienos aktyviausių, iškėlusios įvairių iniciatyvų. „Aušros“ mokykloje netrukus susikūrė ir mokinių sąjūdžio grupė.
Algimantas Bukys, tuomet – mokytojas, LPS Steigiamojo suvažiavimo dalyvis, Biržų sajūdžio Tarybos narys, kalbėjo: „Pas mus padėjome mokytojų kambaryje ant stalo lapą – kas norite, rašykitės į Sąjūdžio judėjimą. Viena mokytoja pasirašė, o istorijos mokytoja ir sako: „Žinok, dabar visus veš į Sibirą“. Atbėgo ta mokytoja per kitą pertrauką ir išsibraukė. Kitą dieną atėjo ir popieriaus juostele dar užklijavo savo pavardę. Tą lapą su juostele tebeturiu ir muziejui kaip relikviją dovanosiu. Pas mus prisirašė gal 20, sunku dabar pasakyti, koks mokytojų procentas dalyvavo. Iš esmės dauguma palaikė, bet įsirašyti savo pavardės nedrįso. Nors jų baimes tuo metu galima suprasti.
Dar iki to laiko, kol spalio 13 įvyko susirinkimas ir susikūrė Biržų iniciatyvinė grupė, sąjūdžio židinukų čia jau buvo. Biržus pasiekdavo sąjūdžio spauda, kuri plito iš rankų į rankas. Jau susikūrus Sąjūdžiui, šventėme pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Atžalyno“ pagrindinė m –kla) Vasario 16-osios šventę. Paruošta aktų salė, visi pakilime, ir staiga mokykloje pasirodo kunigas – aš pasikviečiau Vidmantą Karecką. Mokytojų kambaryje gal šeši septyni mokytojai buvo ir ateina kunigas. Ir matau, kaip po vieną atsistoja ir dingsta, po kelių minučių mes likome dviese. Direktorė į tą vakarą ateiti neišdrįso, o vakaras buvo puikus – su tautine atributika, žvakėmis ir kitais dalykais. Paskui direktorė virkdė to renginio organizatores, bet manęs nekvietė. Mokytojos sakė, esą tavęs ji bijo, tave apskundė partijos pirmajam sekretoriui. Bet niekas manęs niekur nebekvietė. Čia suveikė baimė prarasti postą, pareigas. Bet tuo mes visi rizikavome. Jei reikalai būtų kitaip pasisukę, geriausiu atveju būtume dirbę statybose ar kokioje lentpjūvėje“.
Kęstutis Armonas, tuomet „Pavasario“ kolūkio vyr. agronomas, LPS Steigiamojo suvažiavimo dalyvis, Biržų sajūdžio tarybos narys kalbėjo: „Šiuo metu skaitau Dovydo Pancerovo knygą „Kiborgų žemė“ apie Maidano revoliuciją ir karą Ukrainoje. Ir randu daug sąsajų su tuo laikmečiu Lietuvoje, kai kūrėsi Sąjūdis. Nors gimiau Biržuose, visas vasaras praleisdavau kaime, toks kaimo vaikas. Baigdavosi mokslai ir mus išveždavo į kaimą pas senelius. Seneliai buvo turėję ryšių su partizanais, giminės buvo išvežti į Sibirą. Man viską vakarais pasakodavo močiutė, senelis apie tai neužsiminė nė žodžiu. Tie pasakojimai, prisiminimai skatino nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą santvarka, valdžia. Todėl ir išdrįsau ateiti. O toliau viskas rutuliojosi savo vaga.“
Feliksas Grunskis, tuomet laikraščio „Biržiečių žodis“ žurnalistas, LPS Steigiamojo suvažiavimo dalyvis, Biržų sajūdžio tarybos narys: „Tai kad nieko neatsimenu (juokiasi-red.). Iš tiesų to pokalbio su Vladu Butkumi aš tikrai neatsimenu. Mano svainis Rimas Jakubėnas Vilniuje buvo aktyvus sąjūdininkas, dirbo drauge su dabartiniu europarlamentaru Andriumi Kubiliumi.
Jis man skambino ir klausė, kas čia Biržuose darosi. Kone iš visų rajonų jau išrinkti kandidatai į Sąjūdžio suvažiavimą, o pas jus niekas iš apkasų galvos neiškiša. Sako, reikia pradžios. Susirinkit ir išsirinkit delegatus į suvažiavimą, Biržams skirtos penkios vietos. Aš pasakiau, kad važiuosiu kaip korespondentas. Bet surinkti ir suorganizuoti susirinkimą ne taip paprasta. Reikia salės, viso kito. Nuėjau aš pas redaktorę Birutę Brazaitę, sakau, kaip norit, reikia daryti Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą, nes Biržai baisiai atsilikę. Gerai, sako ji, bet palauk. Kitą dieną man sako – gerai, daryk. Matyt, derino šį reikalą su rajono valdžia. Kam žinojau, tam paskambinau. Štai Povilui Gasiuliui paskambinau, pažįstami buvome. (Povilas Gasiulis: „Aš neturėjau telefono. Atėjai pas mane pėsčias, dar po gramą padarėme. Todėl ir užmiršai“.) O po iniciatyvinės grupės įsteigimo viskas pasileido kaip kamuolys nuo kalno. Įsiminė Kirdonių kolūkio sąjūdžio grupės steigimas. Buvo ten kietas pirmininkas, ar ne Visockas. Skambina iš ten pažįstami mechanizatoriai, sako, steigiame sąjūdžio grupę. Bet dieną tai negalime, gal gali atvažiuoti naktį? Galiu, atsakau. Susirinkome mechaninėse dirbtuvėse, žmonių būrys, už lango jau tamsu. Ir įkūrėme.“
Povilas Gasiulis, tada mokytojas, pirmasis Biržų sajūdžio tarybos pirmininkas, prisiminė: „Kaip sakė Feliksas, jis mane pasikvietė, o aš nesipriešinau. Iniciatyvinė grupė mane pavedė vesti tą konferenciją kartu su Angele Skrodeniene, bent jau taip mano užrašai rodo. O po to per tris mėnesius nuo iniciatyvinės grupės sukūrimo iki sausio mėnesio susikūrė rajone trisdešimt sąjūdžio rėmimo grupių, o kitų metų pabaigoje jų buvo 45. Iniciatyvinė grupė nutraukė savo veiklą, kai buvo išrinkta rajono sąjūdžio taryba. Važiuodavome į darbo kolektyvus agituoti ir kalbėti. Buvo nelengva – partijos aktyvas mus spausdavo ir kamantinėdavo, jie patyrę buvo, o mums tokios patirties trūko“.
Rimantas Valintėlis, tada Biržų I vidurinės mokyklos ūkio dalies vedėjas: „Buvau eilinis sąjūdžio žmogus, į veiklą įsiliejau ne iš karto. Kai sužinojau, kad vyks susirinkimas, nuėjau. Salė pilnutėlė, visi geros nuotaikos, linksmi. Taip ir įsivažiavome. Įsiminė atvejis, kai sugalvojau pastatyti stiebą Lietuvos vėlivai. Nežinojau, kad pas mane dirbantis santechnikas apdovanotas Lenino ordinu už darbinius pasiekimus kolūkyje. Kai aš sumaniau tą stiebą sumontuoti, jis buvo nepatenkintas, atsisakė dirbti. Bet stiebas vis tiek iškilo. Likimas man susiklostė laimingai, mano kelias buvo tiesus – Sąjūdis, Baltijos kelias, Sausio 13-oji. Duok, Dieve, visiems tiek išgyventi. Esu sulaukęs priekaištų, kad buvau komunistų partijoje. Nebeįstojau į jokią partiją, tačiau mano širdis linksta į dešiniąją politiką“.
Vidmantas Kareckas, kunigas, Biržų sajūdžio tarybos narys: „Kaip kunigas, tiesiogiai į politinius įvykius jungtis negalėjau, nes dvasininko uždavinys yra jungti žmones, telkti ir palaikyti juos. Dalyvavimas jaunimo, mokyklų gyvenime man, kaip jaunam kunigui, buvo ir pareiga, ir rūpestis. Stengiausi dalyvauti Sąjūdžio susirinkimuose, būti su žmonėmis, palaikyti ir stiprinti. Gražiai bendradarbiavome su gerbiamu liuteronų kunigu Reinholdu Moru, buvo ekumeninių ryšių tarp bendruomenių pradžia. Tais metais svarbiausias dalykas man buvo kunigystės šventimai, sielovados kelio pasirinkimas. Kitas svarbus dalykas – Sąjūdis. Tai šildo širdį ir dabar“.
Arūnas Vaitaitis, tada Biržų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriaus pavaduotojas, LPS Steigiamojo suvažiavimo dalyvis, Biržų sąjūdžio tarybos narys:
„Kaip čia jau buvo kalbėta, kiekvienas turėjome savo kelią į Sąjūdį. Neslėpsiu, aš užaugau šeimoje, kur mano tėvai buvo lojalūs tuo metu buvusiai sistemai. Mano atsivertimas prasidėjo studijų metais, o kardinaliai gyvenimą pakeitė vedybos su tremtine žmona, autentiški jos šeimos narių pasakojimai apie tą gyvenimą. Kombinate, kur aš dirbau, buvo pulkelis jaunų žmonių, kurie susirinkdavo pašnekėti ir padiskutuoti. Aš jau žinojau, su kuo ir apie ką galima kalbėti. Apie susirinkimą pilyje man pranešė viena darbuotoja iš to būrelio, kur susirinkdavome pakalbėti. Ir aš atėjau. Viską kiek lėmė atsitiktinumai, nes buvau išrinktas delegatu į LPS Steigiamąjį suvažiavimą, kuris liko vienu iš įsimintiniausių įvykių gyvenime. Toliau buvo apstu įvairios organizacinės veiklos, rinkiminių dalykų ir panašiai“.
Audronė Garšvaitė, tuomet mokytoja, sąjūdžio aktyvistė: „Dar noriu prisiminti, kad mūsų II vidurinėje mokykloje (dabar – „Aušros“ pagrindinė mokykla) per LPS Steigiamąjį suvažiavimą tegul ir trumpai, bet prie mokyklos mokiniai buvo pakabinę tautinę trispalvę. Tai buvo vienintelė tokia vėliava, iškelta Biržuose. Nors mokyklos vadovas buvo griežtas, mes vis tiek jautėme kažkokią vidinę laisvę, nebuvo jokios baimės dėl savo veiksmų. Išsigandau tik per sausio 13-ają. Buvo to jaunatviško idealizmo ir drąsos – rinkome parašus, agitavome, darėme viską, kas tada atrodė reikalinga.“
Marija Dagienė, šviesaus atminimo Valentino Dagio, Biržų sajūdžio tarybos nario žmona, atnešė ir atidavė muziejui pluoštą vyro išsaugotų Biržų sąjūdžio dokumentų ir nuotraukų.
Kas trukdo vėl pajusti Sąjūdžio dvasią
Kas Biržų sąjūdžio įstorijoje bandoma iškraipyti, patempti į savo pusę, kokie atsirado mitai ar gandai? Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo nebuvo, jo turbūt ir nėra. Anot A. Vaitaičio, visi esame gyvi žmonės, mūsų atmintis yra subjektyvi.
Tuos pačius įvykius matome kiek skirtingai, o metams bėgant tas matymas dar labiau keičiasi. Pagrindiniai faktai yra aiškūs ir neginčijami – steigiamasis susirinkimas, LPS Steigiamasis suvažiavimas, sąjūdžio konferencija ir panašiai. Mitai ir subjektyvūs vertinimai kyla iš tos veiklos, kuri vyko tarp šių istorinių įvykių.
A. Garšvaitės nuomone, Sąjūdžio įstoriją kiek paveikė visuomenės išsiskaidymas į įvairias politines partijas, noras vieniems save laikyti didesniais patriotais už kitus. „Sąjūdis buvo visų žmonių judėjimas, todėl vienoks ar kitoks savinimasis atstumia žmones nuo jo jubiliejų paminėjimo“- sakė A. Garšvaitė.
F. Grunskio manymu, daug painiavos ir supriešinimo tarp buvusių bendraminčių įnešė rinkiminės kovos į rajono tarybą. Anot F. Grunskio, kai kurių tuomet buvusių sprendimų jis iki šiol nesuprantantis. „Priekyje visuomet eina idealistai, o iš paskos ateina praktiškai veikiantys žmones“, – su liūdna ironija pastebėjo A. Garšvaitė.
„Istorija dar labai šviežia. Didžiausias uždavinys dabar įtikinti tuos žmones, kurie tebejaučia buvę Sąjūdyje, kad tai yra jų Lietuva, kad jie yra tos knygos dalis. Niekas negali sunešti ir užfiksuoti įvairiausių, tegul ir smulkių Sąjūdžio veiklos faktų, tik jie patys. Prisiminimų iš savo darboviečių, kolektyvų, susirinkimų ir žygių. Pasidalinti, kad išliktų. Norime, kad atsiminimai būtų autentiški, kad iš to dėliotųsi mūsų to laikotarpio gyvenimo dėlionė“, – baigdama kalbėjo muziejaus direktorė E. Lansbergienė.
Muziejaus 2 aukšto vestibiulyje eksponuojami 1988 metų spalio 16 dieną prie „Širvėnos“ kino teatro surinkti gyventojų pasiūlymai, kur reikėtų atstatyti „Birutę“ – paminklą Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, ir parašai. Dokumentus išsaugojo LPS Biržų iniciatyvinė grupės narys Vladas Butkus.
