Iki Seimo rinkimų liko šiek tiek daugiau nei du mėnesiai, tačiau Biržuose tylu ramu. Nepanašu, kad čia tikrai vyktų rinkimai.
Be abejo, žmonės bet kuriuo atveju sukiš savo balsus į urnas, kažkas taps Seimo nariais. Ir Biržai su Kupiškiu nusiųs savo atstovą į Seimą. Tačiau ar jie bus išrinkti kaip dera civilizuotam, demokratiniam pasauliui, kol kas požymių nematyti. Kandidatai rinkėjams prisistatyti nesiteikia. Didžiosioms partijoms kaimiečiai jau seniai neįdomūs, jeigu apskritai kada nors iš esmės jas domino. Gal iškiš nosį prieš pat balsavimą, o gal ir nelabai.
Jeigu civilizuotuose kraštuose kandidatai ieško rinkėjų, įtikinėja juos balsuoti, įvairiais būdais pristato savo programas, tai pas mus atvirkščiai – rinkėjai patys turi ieškoti informacijos apie einančius į valdžią. Tą neseniai patvirtino ir šalies prezidento, ir Europos Parlamento rinkimai.
Ką daro „sisteminiai“ kandidatai, didžiųjų partijų kandidatai? Žiūri iš aukštybių į tuos žemės kirminus ir nekvaršina sau galvos: kur šie dėsis – vis tiek ateis balsuoti.
Politikai ir jos žinovai vis dar nepaliauja stebėtis, kodėl kaimiečiai balsuoja už visokius žemaitaičius, gražulius ar vaitkus. Elementaru: žmonės balsuoja už tuos, kurie juos mato, girdi, su jais bendrauja. Vadinamieji marginalai šneka vėjus ir pumpuoja propagandą? Iš tiesų taip. O ką daro „sisteminiai“ kandidatai, didžiųjų partijų kandidatai? Žiūri iš aukštybių į tuos žemės kirminus ir nekvaršina sau galvos: kur šie dėsis – vis tiek ateis balsuoti.
Situacija panaši kaip ir krepšinyje. Praėjusią savaitę liejosi aistros dėl Lietuvos krepšininkų pralaimėtų varžybų ir prarastos galimybės dalyvauti olimpiadoje. Kažkas pasakojo, kad krepšinio žvaigždės ir žvaigždutės girtuokliavo, važinėjo į puotas ir t. t. Kaip ten buvo, nežinia. Aišku tik tiek, kad sportininkai laiku neįgijo ar neišlaikė reikiamos formos. Bet varžybos įvyko. Nors pergales švenčia kiti, krepšinis ir toliau lieka antrąja lietuvių religija.
Ką prieš rinkimus veikia kandidatai į Seimo narius, irgi nežinia. Rinkiminėms kovoms jie jau kadais turėjo būti pasitreniravę, išmokę derinukus, užsiauginę politinius raumenis.
Iki rinkiminės kampanijos pradžios politikai turėjo galimybę nemokamai savo politinius raumenis pasidemonstruoti viešojoje erdvėje – pasirodyti su savo įžvalgomis aktualiomis temomis ir t. t. Jeigu tokių rašinių ar kalbų ir buvo, tai pernelyg mažai, kad šiandien ramia sąžine galėtum balsuoti už tuos, kurie pasiskelbė kandidatais Sėlos vakarinėje apygardoje. Akivaizdu, kad daugumai iš jų trūksta rimto pasiruošimo, kuris neįmanomas be politinių treniruočių, akiračio plėtimo. Ir, žinoma, be elementarios nuovokos. O kad jos trūksta, akivaizdu.
Štai prieš EP rinkimus Biržuose buvo organizuotas geras renginys, kuriame dalyvavo garsūs politikai, ekonomistai. Tačiau kiek biržiečių žinojo apie šį renginį? Susirinkusių skaičius rodė, kad beveik niekas. Renginį organizavusių vietinių politikų paklausus, kur apie jį skelbta, buvo atsakyta, kad feisbuke. Pasiteiravus, kodėl nepasinaudota vietine spauda, pasigirdo priekaištas, kodėl gi ji pati savo iniciatyva apie politikų renginį nepaskelbusi. Taigi, suvokimas toks, kad politikų reikalais turėtų rūpintis žiniasklaida. Kitaip tariant, kandidatais turi pasirūpinti pats rinkėjas.
Rinkimai, kaip ir krepšinio varžybos, įvyks. O kai į kovos aikštę išbėgs politiškai menkai treniruoti kandidatai, tikėtina, kad laimės tas, kuris bus turtingiausias (kai negali rinkėjo pritraukti turiniu, imiesi blizgančios formos, kuri brangiai kainuoja) arba turės turtingą rėmėją. Arba elgsis blaiviausiai.
Rinkimai, kaip ir krepšinio varžybos, įvyks. O kai į kovos aikštę išbėgs politiškai menkai treniruoti kandidatai, tikėtina, kad laimės tas, kuris bus turtingiausias (kai negali rinkėjo pritraukti turiniu, imiesi blizgančios formos, kuri brangiai kainuoja) arba turės turtingą rėmėją. Arba elgsis blaiviausiai.
Pagal piniginės dydį nė vienas kandidatas neprilygsta turtingiausiam Seimo nariui Valdemarui Valkiūnui. Be to, jis nenuilsdamai nepraleidžia progos dalyvauti ten, kur renkasi kaimiečiai. Ir yra blaivininkas tiesiogine šio žodžio prasme. Ar jo mintys kartais nebūna „girtos“ – čia jau kitas klausimas.
Neseniai skelbtose Biržų savivaldybės tarybos narių turto deklaracijose I. Drevinskaitės finansinė padėtis atrodė kukliausia. Kas ir iš kokių lėšų organizuos jos rinkiminę kampaniją? Ar „plikos basos“ kandidatės įvaizdis turės pritraukti „paprastą žmogų“?
Tarp kandidatų gali būti vadinamasis juodasis arkliukas. Įvairių pamąstymų kelia Indros Drevinskaitės kandidatūra. Ji yra politinio komiteto „Biržų atgimimas“ aktyvistė, tačiau į kandidatus ši politikė išsikėlė pati. Neseniai skelbtose Biržų savivaldybės tarybos narių turto deklaracijose I. Drevinskaitės finansinė padėtis atrodė kukliausia. Kas ir iš kokių lėšų organizuos jos rinkiminę kampaniją? Ar „plikos basos“ kandidatės įvaizdis turės pritraukti „paprastą žmogų“? Šis klausimas dar labiau vertas dėmesio po „Biržų atgimimo“ kūrėjo Kęstučio Isako praėjusios savaitės pareiškimo, kad jis traukiasi iš laikraščio „Biržiečių žodis“ akcininkų ir palieka direktoriaus postą. Žodžiu, jis oficialiai atsisakė iki šiol buvusio pagrindinio propagandos įrankio – partinio organo.
Ką reiškia šie politiniai viražai?
Kandidatų sėkmę gali lemti ir juos palaikančios didžiosios partijos, jeigu tas palaikymas nebūtų tik butaforinis. Arba dar daugiau – jei šios partijos ar pavienių jų narių iniciatyvos neužsiimtų savo antireklama. Tiksliau – jei nesielgtų kaip apsvaigę.
Opusas apie dirbtinį intelektą, Dievo ir vicemero Stepono („kurio dėka buvo suprasta esmė“, anot teksto autorės) žodį ne šiaip juokina. Koks sveiko proto nepraradęs rinkėjas galėtų balsuoti už partiją, kurios atstovai taip nušviečia jos veiklą?
Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose pasirodęs įrašas apie vienos Seimo narės susitikimą su Biržų konservatoriais turėjo priblokšti ir ištikimiausius šios partijos gerbėjus. Opusas apie dirbtinį intelektą, Dievo ir vicemero Stepono („kurio dėka buvo suprasta esmė“, anot teksto autorės) žodį ne šiaip juokina. Koks sveiko proto nepraradęs rinkėjas galėtų balsuoti už partiją, kurios atstovai taip nušviečia savo veiklą?
Geroji naujiena yra ta, kad prie urnų tikrai ateis ištikimi partijų gerbėjai, kurie gali balsuoti ir už šiaudų kūlį, jeigu jis saviškis. Taip pat tikrai ateis kandidatų mamos, tetos ir močiutės. Gal pasirodys ir koks nors buvęs klasiokas ar kiemo draugas, kuriam nereikia jokių programų ar agitacijų – kuriam svarbiausia, kad į valdžią eitų savas bičas, nors ir atrodytų kaip apsinešęs.
