Regina Tamošiūnaitė-Grubinskienė Biržų Sąjūdyje buvo trumpai, bet ryškiai. Ji – Lietuvos mokytojų sąjūdžio (LMS) Biržų rajono tarybos narė, LMS steigiamojo suvažiavimo delegatė, iki šiol sauganti vardinį kvietimą į šį istorinį renginį. Regina paliko Biržus, kaip ji pati sako, kartu su Baltijos keliu: „Simboliška, kad jame stovėjau dar su biržiečiais, bet Pasvalio žemėje…“ Kodėl neeilinė pedagogė, poetė, kultūrinės veiklos organizatorė pačiame Sąjūdžio įkarštyje nusprendė Biržuose būti tik viešnia? Prisiminimais keliamės į 1988-1989-uosius metus.
– Prieš 35 metus buvai puiki lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tuometėje Biržų I vidurinėje mokykloje. Prieš tai vadovavai Geidžiūnų mokyklai. Tu ėjai į Sąjūdį, kai daug kolegų rinkosi saugų kelią – neskubėti, atsargiai palaukti, kas bus toliau. Kas Tave vedė tuo keliu – giminės istorija, lituanistinė misija?
– Turbūt lituanistinė misija ir charakteris. Tėvai niekada ir niekaip nebuvo susiję nei su sovietine valdžia, nei su komunistais, atvirkščiai – tėvas, kilęs iš ūkininkų šeimos, palaikė ryšius su pokario rezistentais, net buvo įsijungęs į kovas, o mama – iš nedidelio dvaro. Sovietmečiu jie nepasakojo apie buvusią laisvą Lietuvą, ir nesupratau, kodėl pyko, kai tapau komjaunuole… Tiesa man pradėjo vertis apie 1987-uosius, kai ėmė rastis drąsesnės kalbos apie Lietuvą kultūriniuose renginiuose, ir mes patys, t. y. literatų (tuomet – knygos bičiulių) klubas „Mūza“, kuriam teko vadovauti, surengėme vakarą „Jo širdy visa Lietuva“, skirtą Maironiui. Pradėjau jausti Lietuvą… Buvau susižavėjusi Vydūno filosofija, kuri tautiškumą kėlė kaip svarbiausią vertybę. Kadangi iš prigimties esu veiklos žmogus, atrodė, kad atsiranda galimybių daug ką daryti kitaip, geriau, teisingiau – persitvarkyti, kaip tada buvo sakoma. Niekada nepatiko žmonės, norintys gyventi ramiai ir patogiai, bijantys tiesos žodžio, bijantys užstoti teisųjį. Ko gero, taiklus vienas kunigas, manyje įžvelgęs „Tiesos meilę“.

– Sakoma, kad prisiminimai yra ne faktai, o įsitikinimai. Ir, kaip ir visi įsitikinimai, jie gali būti šališki ar netgi visiškai klaidingi. Kokie Tavo prisiminimai apie Sąjūdžio metus Biržuose ir save Sąjūdyje? Kokie įvykiai, žmonės labiausiai įsiminė?
– Atmintis (ir dienoraštis), deja, išsaugojo tik to laiko nuotrupas. 1988 m. rugsėjį susitinku Joną Dagilį ir sakau jam, kad reikėtų Biržuose steigti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, norisi ką nors prasminga nuveikti. Tokiomis mintimis turbūt dalijosi ne vienas biržietis… Spalio pradžioje nuvažiuoju į Šiaulius, kur vyksta Kalbos šventė: tūkstančiai žmonių, Trispalvės, aktoriai vaizduoja Mažvydą, Daukantą, Barborą Radvilaitę, kalba Just. Marcinkevičius, visi giedame „Lietuva brangi“. Stiprios emocijos… Ir netrukus išgirstu, kad Biržuose steigiasi Sąjūdžio grupė, – puiku! „Mūzos“ susirinkimuose jau ne apie literatūrą kalbame – visi pilni kitokių minčių ir jausmų.
Beje, pirmąkart Trispalvė Biržuose iškilo per koncertą „Roko maršas per Lietuvą“ 1988 m. vasarą: kažkas iš muzikantų sakė, kad su tautine vėliava į Biržus ateina naujas gyvenimas… Kas tada tikėjo? Pirmas gausus biržiečių suėjimas po Trispalvių plazdėjimu – palydos į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) suvažiavimą spalio 20 d. Dvi dienos pamišimo Lietuva – tas suvažiavimas Vilniuje. Atrodo, nei protu, nei širdimi neišmatuojami dalykai… Lapkritį dvi vėliavos iškyla virš Biržų pilies – vėl žmonių pilnas pilies kiemas.
Tačiau ilgokai buvau Sąjūdžio šalininkė, bet ne dalyvė. Tik nuo 1989 m. balandžio įsijungiau į veiklą. Tada išrinko delegate į Lietuvos mokytojų sąjūdžio suvažiavimą, tapau LMS rajono tarybos nare. LPS rajono tarybai tuomet vadovavo Povilas Gasiulis, 1-osios vidurinės mokyklos mokytojas, kurį prisimenu kaip šviesiausią asmenybę iš kolegų. Taryboje buvo dar 3 pedagogai. Užrašytas faktas, kad 1989 m. gegužę LPS rėmimo grupės buvo susikūrusios 5 mokyklose ir viename vaikų darželyje. Ko gero, Biržuose sąjūdį vedė būtent pedagogai (jie vadovavo ir Žaliųjų, ir tremtinių klubams). Kaip aktyvų ir veiklų žmogų menu Algimantą Bukį, kartu buvo ir Vladas Butkus, Genovaitė Gegevičienė, Saulius Kubiliūnas, Rasa Penelienė, o iš kitų profesijų žmonių ryškiau prisimenu žurnalistus Feliksą Grunskį ir Valentiną Dagį, kunigą Vidmantą Karecką. Įsiminė ir 1989 m. gegužę vykęs Žaliųjų klubo „Agaras“ organizuotas ekologinis žygis po Biržų rajoną – teko dalyvauti.
Ne taip jau lengvai ėjau į Sąjūdį, ir buvimas jame su biržiečiais buvo trumpas: rugpjūtį išvykau į Pasvalį kartu su Baltijos keliu – simboliška, kad jame stovėjau dar su biržiečiais, bet Pasvalio žemėje…

– Ar buvo tokių dalykų, kurie iki šiol neduoda ramybės – skaudina, džiugina, stebina, juokina?
– Negaliu likti abejinga Biržams, nes būtent čia patyriau istorinį perversmą, tiksliau, pirmuosius žingsnius į jį. Išgyventa euforija, bet buvo ir visokių paradoksų, sumaišties. Ir daug idealizmo. Buvo sudėtinga. Laiko perspektyva viską nuspalvina kitaip – galima ir pasijuokti… Pavyzdžiui, įvykiai, susiję su Biržų knygynu: ten rinkdavosi literatų klubas, organizuodavome literatūrinius renginius, o kartą vedėja nusiveda mus į sandėlį ir sako: jūs viena ranka rašote eilėraštį, o kita – skundą, žiūrėkite, nuo pirkėjų paslėptų knygų nėra…
Kitas spjūvis: ten vyksta K. Jakubėno 80-mečio minėjimas, bet aš nežinau, nors ir idėja, ir scenarijus – mano (be to, atėjusiems pardavinėja „deficitines“ knygas).
Dar prisimenu susitikimą su Švietimo ministerijos ponia: sako, o ką mums davė Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis – rašinėja straipsnius apie mokyklą, tegu vadovėlius rašo!..

– 1989 metų birželio 3–4 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos mokytojų sąjūdžio suvažiavimas, kuriame Tau teko dalyvauti. Ar išlikę įspūdžių iš to renginio?
– Iš pradžių – 1989 m. balandį – įvyko LMS Biržų rajono konferencija, kuri išrinko delegatus į suvažiavimą. O Švietimo skyriaus vedėjas spaudoje teigė, kad susibūrė ne geriausi, ne kūrybiškiausi, ne didžiausią autoritetą turintys rajono mokytojai, ir tai menkina patį Sąjūdį.
Ryškus suvažiavimo Vilniuje įspūdis: kalba profesorius Arvydas Šliogeris, bet mokytojai „neįkanda“ filosofo minčių ir išeina iš salės, ji vis tuštėja… Bet susitikimai su studijų draugais lituanistais džiugino: einame tuo pačiu keliu, Lietuvos keliu. Prisimenu, dalyvavome ir mitinge Kalnų parke, kur vyko LPS metinių minėjimas ir Blaivybės sąjūdžio akcija: į cisternas pylė alkoholį…
– Mokytojų sąjūdžio suvažiavime tarp 13 delegatų iš Biržų rajono net penki buvo iš 1-osios vidurinės mokyklos. Ar būtų galima teigti, kad šioje mokykloje buvo stipriausia Sąjūdžio grupė, palyginus su kitomis mokyklomis? Kas labiausiai įsiminė iš Sąjūdžio grupės veiklos?
– Šiaipgi prisiminimai apie 1-ąją vidurinę slogūs. Pradėjusi ten dirbti 1988 m. rugsėjį, greitai pajutau pagarbos kitam stoką, šaltį tarpusavio santykiuose (įtarinėjimai, aptarinėjimai ir kt.). Prisimenu, lankėsi svečias iš Utenos – mokytojas Stepas Eitminavičius, jis sako: „Pas jus šalta. Tik išlipau iš autobuso, pajutau – šalta… Ir čia šalta…“, ir kolegė sureaguoja: „Iš tikrųjų pas mus tokie šalti kabinetai…“
Visgi buvo mokytojų, giliau mąstančių, patriotiškai nusiteikusių ir norinčių permainų (ar čia jų buvo daugiau nei kitose mokyklose, negaliu teigti). Kažkas (gal Algimantas Bukys?) inicijavo tokių kolegų sambūrį. Atrodo, spalį kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupė, bet pirmas susirinkimas nuvylė: kolegoms buvo svarbu, koks valdininkas namo parvažiuoja valdiška mašina… Po kelių mėnesių vėl nuėjau, išsakiau savo nuomonę, bet tik kalbančių, kritikuojančių ir nieko nesprendžiančių grupėje būti nenorėjau. Tačiau 1989 m. balandį kažkaip tapau tos grupės pirmininke. Bet kai surengiau sąjūdininkų pokalbį su direktore, kai kam nepatiko: kam gi tartis, valdžią reikia kritikuoti, pulti… Vis dėlto tikrasis grupės lyderis buvo Algimantas Bukys.
Lietuva tuomet kilo, Lietuva dainavo, Trispalvė plevėsavo Gedimino pilyje, širdys džiaugėsi… Vasario 16-ąją mokykloje vyko minėjimas, į kurį atėjo kunigas, ir mokyklos vadovės patyrė šoką. Turbūt trūko drąsos, betgi ir sunku joms buvo – reikėjo laviruoti, atlaikyti didžiulį valdžios (taigi dar sovietinės) spaudimą (tai man liudijo kito rajono mokyklos direktorius, kurį net ištiko infarktas).

– 1989 metais Tu palikai ne tik 1-ąją vidurinę mokyklą, bet ir Biržų rajoną. Tuo pačiu metu iš mokyklos išėjo net trys lituanistės. Apie tai rašė rajono spauda, kai kurie kolegos sąjūdiečiai smerkė, nors vėliau prisipažino, kad straipsnio buvo net neskaitę… Kodėl palikai Biržus ir kaip šis žingsnis atrodo po trijų dešimtmečių?
– Nenorėjau likti aplinkoje, kur patyriau nemažai žeminančių (kolegų, mokinių tėvų) poelgių, atviro žodžio slopinimų, netgi puolimų. Išvažiavau į Pasvalį, ir čia pasijutau kitaip. Pasvalys tarsi prikėlė, leido atgimti kaip asmenybei, sugrąžino jėgas, padėjo iš naujo patikėti mokytojo darbu ir savimi.
Apie išėjimą 1-osios vidurinės direktorę informavome abi su Tavimi. Sužinoję mokiniai rajono laikraščiui parašė straipsnelį „Palieka mokyklą geros mokytojos“, po kuriuo buvo 139 parašai. Tai tik apgailestavimo tekstas (jį tebeturiu), be jokių priekaištų mokyklai, bet kai kam pasirodė, kad tai įstaigos juodinimas, ir dar kvailiau: buvo paskleista, kad mes pačios mokinius suagitavome. Paskui kolektyvas surengė mums „išleistuves“ – teismą: kaltos, kad neuždraudėme parašų rinkimo (ar žinojome?). Už viso to galbūt slypėjo pavydas, kad mokiniai mums skyrė daug gerų žodžių.

– Biržai gerą mokytoją prarado – Pasvalys atrado. Esi žinoma lituanistė, poetė, kultūrinės veiklos aktyvistė. O koks Tavo santykis su politine veikla? Kuo skiriasi poetas nuo politiko?
– Pasvalyje esu pasinėrusi į kultūrinę, o ne politinę veiklą. 12 metų dirbau 2-ojoje vidurinėje, paskui 23 metus – Petro Vileišio gimnazijoje (jau nebedirbu – mėgaujuosi pensininkės statusu). Turiu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės kvalifikaciją. Mokyklose visada ieškojau kuriančių jaunų žmonių, stengiausi jiems padėti augti – vadovavau literatų būreliams. O prieš 26 metus tapau ir suaugusių literatų klubo vadove. Paskui įsijungiau į Pasvalio krašto kultūros ir istorijos žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ leidybą. Daug rašau: daugiausia straipsnius, kartais – eilėraščius. Leidžiu (redaguoju, maketuoju) ir pati rašau knygas. Organizuoju, vedu renginius. Štai tokia dabar mano „politika“…
O jei apie pažiūras, tai simpatizavau Centro partijai ir Romualdui Ozolui. Jo tekstų vis paskaitinėju ir dabar. Beje, jis rašė ir eilėraščius.
Galima sakyti, kad ir politikai, ir poetai yra kūrėjai: vieni kuria valstybę, kiti – meną (tekstą), vieni gali paveikti tikrovę, kiti – žmogaus dvasią, vienų rezultatai akivaizdūs ir apčiuopiami, kitų – neregimi… Gali poetas skelbti idėjas kaip politikas (yra tokių), bet, manyčiau, dažniau jų keliai nesutampa.
– Daugelis menininkų mano, kad Lietuvos situacija blogėja, o visuomenė darosi amorali. Kaip ją matai Tu?
– Manau, kad menas (ar kultūra apskritai) turėtų padėti visuomenei išlaikyti dvasines vertybes, nes amoralumas randasi iš jų neigimo. Deja, ir menininkai pasiduoda cinizmui, kūno kultui, fiziologinių funkcijų sureikšminimui, vartotojiškumui ir t. t. (Vėl norisi minėti Vydūną, kuris dar XX a. I pusėje ragino dvasingumo ieškoti Rytų, o ne Vakarų kultūroje.) Baugu, kad visuomenės gyvenime dingsta pasitikėjimas, daugėja kontrolės ir mažėja privatumo (jau kaip distopiniame D. Egerso romane „Ratas“ – vaizdo kameros, kažkokie patruliai ir t. t.), deja, ir už savo nuomonę gali būti viešai išjuoktas, net ir nubaustas.

– Tradicinis klausimas-provokacija: ar už tokią Lietuvą kovota?
– Esame laisva, nuo kitų nepriklausoma, demokratinė šalis, ir tuo turime džiaugtis – už tai ir kovota. Susikūrėme tikrai aukšto lygio gerovę, tik nebemokame to vertinti, įpratome bambėti ir skųstis. Patys nepajudėdami iš vietos, dėl visko kaltiname valdžią, kurią patys išsirenkame – šalyje, rajone. Būna dėl ko kaltinti, be abejo, – ir klysta, ir nepadaro.
Tačiau baisiausias dalykas, kad įsigalėjo patyčios, kitų žeminimas. Ir tai sklinda iš politikų, iš žiniasklaidos, nors susirūpinę esame tik patyčiomis mokyklose: jei suaugusieji viešai šaiposi iš demokratiškai išrinkto šalies prezidento (negerbdami ir pačios institucijos – taigi savo valstybės), tai kodėl barame mokinuką, kuris tyčiojasi iš mokytojo ar draugo?.. Dar žeidžia ir kai kurių politinių jėgų siekis perkurti istoriją – šio sudėtingo perversmų laiko, apie kurį čia ir kalbame. Atsiranda kažkoks kreivas požiūris į Sąjūdį, į jo žmones – tarytum nebuvo rizikos, įtampų, nereikėjo pastangų, ir ne jie, o kažkas kiti vedė (ir labai lengvai) Lietuvą į nepriklausomybę.
Puiku, kad užrašote Biržų sąjūdininkų (kol jų dar yra) prisiminimus, renkate faktus.
– Ar Biržai dar yra Tavo interesų lauke? Kokius juos matai? Kaip jie keitėsi per tuos tris dešimtmečius?
– Su Biržų kraštu susiję 15 mano gyvenimo metų. Miesto erdvėse tebesijaučiu lyg namuose. Dažnokai atvažiuoju: ne tik aplankyti močiutės kapo (dar prižiūriu ir Viliaus Matuzevičiaus, poetų Eugenijaus ir Leonardo tėvo, kapą), bet suvilioja ir įdomesni kultūriniai renginiai (pvz., „Šiaurės vasara“, „Žaldokynės kraštas“). Kartais smagu tik pasivaikščioti čia, atsivežti draugus, nes yra ką jiems parodyti – ir mieste, ir kitose vietovėse. Biržai dabar tikrai gražėja, tvarkosi, bet ilgą laiką neišnaudojo gamtos ir istorijos dovanojamų galimybių. Džiugu, kad savo veiklai Biržus atranda jaunimas, kad grįžta čia iš kitų kraštų, kad formuojasi kultūrinės tradicijos. Manau, Biržai įgyja šiaurės rytų Lietuvos sostinės vardą. Nors Pasvalys – stiprus konkurentas…
Nuotraukos iš asmeninio R. Tamošiūnaitės-Grubinskienės archyvo ir Biržų „Sėlos“ muziejaus