Kartais „nekaltas pramoginis lošimas su draugais“ gali virsti nekontroliuojamu elgesiu – kankinančia problema, patologija, rimta priklausomybe nuo azartinių lošimų. Todėl būtina įvertinti šių „smagių pramogų“ grėsmę iš anksto.
Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) gydytoja psichiatrė Sigita Šolytė atkreipia dėmesį į tyrimų duomenis, įrodančius, kad loterijos, kortų žaidimai siejami su vidutine patologinio lošimo rizika, o kazino lošimai – su didele patologinio lošimo rizika.
Apie priklausomybę nuo azartinių lošimų, grėsmę, skaudžius padarinius ne tik lošiančiajam, bet ir jo aplinkai, kalbamės ir su RPLC socialine darbuotoja Svetlana Volujevič.
Kada vertėtų sunerimti?
Azartinis lošimas – tai rizika ir viltimi paremtas žaidimas, galintis turėti itin skaudžių ir skausmingų padarinių. „Tai rizikingas kažko reikšmingo statymas su viltimi įgyti ką nors didesnės vertės.
Pasikartojantys patologinio potraukio prie azartinių lošimų epizodai gali užvaldyti asmens gyvenimą, dėl to yra atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimos vertybių bei įsipareigojimų“, – teigia gydytoja psichiatrė S. Šolytė.
Anot jos, tokiam sutrikimui, kurį sukelia azartiniai lošimai, būdingas dažnas potraukis lošti, rizikavimas vis didesne pinigų suma, kad būtų pasiektas trokštamas malonumas. Priklausomi asmenys būna kamuojami nuovargio, dirglūs. Apie lošimų mastą meluoja savo šeimos nariams, artimiesiems, gydytojams, todėl kyla grėsmė, kad santykiuose, šeimoje, darbe, karjeroje, įgyjant išsilavinimą kils sunkumų.
Neretai lošimas tampa būdu pabėgti nuo problemų ar pagerinti prastą nuotaiką, o po pralošimo iškart siekiama „atsilošti“.
„Labai dažnai asmenys, turintys problemų dėl lošimo, linkę jas slėpti ir neigti, todėl pirmuoju ženklu gali būti pasikeitęs artimojo elgesys, išsisukinėjimas nuo ankstesnių pareigų arba jų neatlikimas, dažnas prašymas skolinti, iš namų dingstantys daiktai ir visi kiti anksčiau minėti simptomai. Kai lošimas tampa probleminiu – atsiranda pasekmės“, – sako S. Šolytė.
Plona riba tarp pramogos ir priklausomybės
Priklausomybė nuo azartinių lošimų neištinka staiga – tai yra ilgas procesas.
„Yra geras posakis – jeigu iš karto įmeti varlę į verdantį vandenį, ji iššoks ir išgyvens, o jeigu ją virinsi ant labai lėtos ugnies, ji palaipsniui išvirs. Šis posakis kažkiek atspindi priklausomybės formavimąsi – žmogus nepastebi, kaip nekaltas lošimas, loterija ar lažybos pavirsta į rimtą ligą – priklausomybę. Riba, kuri skiria pramogą nuo lošimo, yra plona, sunkiai apčiuopiama“, – tvirtina socialinė darbuotoja S. Volujevič.
Jos teigimu, iš pradžių žmogus lošia pramogaudamas, leisdamas laisvalaikį ir tik sukeldamas sau riziką. Jeigu jis įsivertina ir supranta, kad rizika rimta, nusistato sau lošimo ribas, kurių pavyksta laikytis, – rizika suvaldyta.
„Visgi dažniau žmonės numoja ranka į riziką, tokiu būdu ilgainiui auga pripratimas (tolerancija), norisi lošti daugiau, dažniau, rimčiau ir didesnėms sumoms, lošimas užima vis daugiau laiko, lošiama darbo ar mokslų metu. Tuomet jie lošia sukeldami sau apčiuopiamą žalą, pavyzdžiui, finansams, santykiams ar sveikatai. Jeigu šioje vietoje pavyksta sustoti, nusistatyti ribas bei jų laikytis, – puiku. Tačiau tai padaryti tampa sunku, nes lošimas asmenį labai stipriai įtraukia – jis jaučia azartą, malonumą, patiria greitą „apdovanojimą“, o prasilošęs nori būtinai „atsilošti“, ir patenka į užburtą ratą“, – aiškina S. Volujevič, pridurdama, kad, lošdamas ir nepaisydamas konkrečios žalos, žmogus po kurio laiko peržengia nematomą liniją ir įgyja priklausomybę.
Padariniai – žlugdantys
S. Volujevič patirtis rodo, kad nuo lošimų priklausomi asmenys neretai turi reikalų su antstoliais, dažnai patiria teisinių, finansinių problemų ir skolų. Norėdami atsilošti, jie naudojasi greitaisiais kreditais, kurių vėliau neįstengia grąžinti, todėl artimiesiems tenka „dengti“ finansinius įsiskolinimus, tuo nuskurdinant šeimos biudžetą.
Priklausomo asmens ir jų artimųjų psichika ir kūnas gyvena nuolatiniame įtampos ir išgyvenimo režime, kurį sunku ilgai atlaikyti.
„Dirbant su kompulsyviais lošėjais ir jų artimaisiais dažnai galima išgirsti, kad jų visų psichologinė būsena yra labai sudėtinga. Jie jaučiasi dirglūs, pervargę nuo įtampos, finansinių sunkumų, pasireiškia ne tik psichologinių, tokių kaip nerimas, panikos priepuoliai, depresinė būsena ar mintys apie savižudybę, bet ir somatinių sutrikimų – pakyla kraujospūdis, atsiranda stiprūs galvos skausmai, nemiga. Priklausomi asmenys ir jų artimieji gali pradėti dažniau ir gausiau vartoti alkoholį norėdami užmiršti sunkumus, jų nesprendžia“, – rizikas vardija socialinė darbuotoja.
Be viso to, artimiesiems formuojasi netiesioginė priklausomybė: „Jie tampa priklausomi nuo lošiančio asmens ir nustoja gyventi savo gyvenimą, nes viskas pradeda „suktis“ aplink priklausomą žmogų. Tokia šeima neretai atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, mažai bendrauja su aplinkiniais, apriboja ryšius su draugais, giminėmis, slepia savo šeimos problemas nuo aplinkinių, nes jaučia gėdą. Apleidžia savo ankstesnius pomėgius, nes tam nelieka nei noro, nei finansinių ar emocinių resursų.“
Rekomenduojama vengti pamokslų
Dažniausiai artimieji tampa pirmieji, kurie pastebi su lošimu susijusias artimojo problemas.
Todėl gydytoja psichiatrė S. Šolytė pataria pirmiausia pasirūpinti savimi – savo psichologine ir finansine gerove bei saugumu, ieškoti kvalifikuotos pagalbos.
Lošėjams ir jų artimiesiems pagalba teikiama Respublikiniame priklausomybės ligų centre (interneto svetainė www.rplc.lt). Taip pat visoje Lietuvoje veikia anoniminių lošėjų grupės (interneto svetainė www.anoniminiailosejai.lt) ir priklausomų asmenų artimųjų savipagalbos grupės (interneto svetainė www.al-anon.lt).
Aktualią informaciją apie lošimų priklausomybę ir prieinamą psichologinę pagalbą rasite nacionalinėje psichikos sveikatos svetainėje www.pagalbasau.lt bei interneto svetainėje www.nebenoriulosti.lt.
Jos teigimu, svarbiausia vengti moralizavimo lošiančiajam, pamokslų ir baudimo. O kai kenčiantys nuo lošimų asmenys atsigręš į savo elgesį ir matys pasekmes, svarbu būti šalia, pagal galimybes padėti, paskatinti kreiptis pagalbos į specialistus.
„Kuo lošiančiam asmeniui greičiau leisime pamatyti ir pajausti su lošimu susijusias pasekmes, tuo greitesnis bus jo sveikimas arba bent jau pagalbos paieška“, – sako ji.
Socialinė darbuotoja S. Volujevič priduria – jei artimieji grąžina kompulsyvaus lošėjo skolas, tokiu būdu jie tik skatina neatsakingą šio žmogaus elgesį, sukuria jam saugumo jausmą, kad jis gali „išsisukti“, jį visada „ištrauks iš bėdos“.
„Artimiesiems svarbu nekelti sau tikslo „išgelbėti“, nes jis nėra realus. Tai yra rimta liga, kurią gydo kvalifikuoti specialistai, o artimasis nėra kvalifikuotas specialistas, tad svarbu savęs nekaltinti, kad nepavyksta suvaldyti artimojo ligos“, – pataria S. Volujevič.
Ji sako, kad kvietimas į atvirą ir nuoširdų pokalbį yra tinkama pagalba, nes tai yra priešingas elgesys slapukavimui ir nutylėjimams. Svarbiausia leisti priklausomam asmeniui pamatyti, kad norite jį suprasti ir kartu rasti pagalbą.
„Tačiau nevertėtų tikėtis greitų rezultatų net tuomet, jei artimasis sutiko nueiti pas specialistus, kadangi priklausomybė išsivystė per ilgą laiką, todėl gijimas bus taip pat ilgas ir daug jėgų reikalaujantis procesas“, – sako socialinė darbuotoja.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
