Rugpjūčio 23-ąją, Baltijos kelio dieną, – prisiminimai apie Laisvės kelią, Zitą Kelmickaitę ir apie tai, kas suteikia jėgų išlikti. „Dainuodami pasidarome „mes“. Baisiausias yra pavydo, paniekos demonas“ (V. V. Landsbergis).
Muziejaus direktorė Edita Lansbergienė linkėjo saugoti Baltijos kelio dvasią ir priminė telkiančią liaudies dainos galią. Vilniaus universiteto ansamblis „Ratilio“, kuriam vadovavo Zita Kelmickaitė, net sovietmečiu vedė tautiškumo keliu. Jai buvo svarbu, kad „ratiliokai“ išgirstų kaimo senolių išsaugotas dainas ir pratęstų jų gyvenimą.
Filmo „Zitai“ režisierius, „ratiliokas“ Vytautas V. Landsbergis dalinosi itin asmeniškais prisiminimais, kalbėjo apie praeities ir dabarties sąsajas.
Anot režisieriaus, keistas tas Lietuvos istorijos modelis: nuolat prisikelti iš kančios. Baisus Rėdos ratas. Ir šis judesys dabar Ukrainoje – šviesos link, per nukryžiavimą, per Didįjį penktadienį. Sibiras buvo tam tikra skaistykla.
Etnokultūra moko esmės – kaip gera būti, nes daina – kaip namų būsena. Tada trumpam nekariavome, nes reikėjo sukurti Lietuvą. Zitos Kelmickaitės esmė – rūpestis Lietuva. Ji buvo kažkas didesnio, ne kiekvienam tiek pakelti; fenomenalus reiškinys: būdama sistemoje, sugebėjo ją apeiti. Ji paliko daugiaplanę dovaną. Ar esame pajėgūs panešti tą palikimą?
Dokumentinio filmo „Zitai“ tikslas – pagerbti Zitą Kelmickaitę, „ratiliokus“ ir priminti 1979-1989 m. kelią. Filme – unikalūs kadrai iš asmeninių archyvų, Sąjūdžio laikų klasika ir Zitą Kelmickaitę pažinojusių, mylėjusių liudijimai. Tikri, nenusaldinti – kaip ir filmo herojė.
Biržų rajono savivaldybės vicemeras Steponas Staškevičius dėkojo renginio organizatoriams, prisiminė savo santykį su liaudies dainomis: tai buvo taip natūralu – nuolat girdėti dainuojančius žmones.
Nuoširdi padėka atėjusiems po tokios audros. Baltijos kelio dvasią liudijo ir Algirdo Butkevičiaus Rūpintojėlis, ir Baltijos kelio simbolinės gėlės – kardeliai. Juk būtent Algirdo ir Vaidoto Butkevičių Rūpintojėlis, sukurtas per tris dienas, tebesaugo tą vietą, kur prieš 37-erius metus stovėjo biržiečiai, – gražiausiame, vieninteliame pasaulyje kelyje.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ informacija
