Šiandienos visuomenėje vis dar gajus neigiamas požiūris į senus žmones ir į kitas pažeidžiamų žmonių grupes. Jau vien tai, kad viešojoje erdvėje mūsų senelių ir prosenelių kasdien vartotus žodžius keičiame kitais, manydami, kad senieji lietuviški žodžiai yra įžeidžiantys, rodo visuomenės požiūrį į šiuos žmones. Juk pakeitus vien tik pavadinimą, esmė nesikeičia. „Šiaurės rytų“ atviras ir nuoširdus pokalbis su Biržų parapijos Šv. Vincento Pauliečio globos namų direktore Irena Jurgaitiene, kurią globotiniai ir bendradarbiai vadina tiesiog Irute. Kalbėjomės ne tik apie šių namų gyventojus, bet ir apie kitus pažeidžiamus žmones, nelengvą kasdienį vadovų ir komandos darbą, liūdesio ašaras bei viską atperkančias globotinių šypsenas bei dėkingumą.
– Rajono spaudos, socialinių tinklų nuotraukose jūs visada apsupta savo įstaigos gyventojų. Susidaro įspūdis, kad tai – visas jūsų gyvenimas. Jei sutinkate, šį kartą norėtume „Šiaurės rytų“ skaitytojams papasakoti ir apie tuos, kurie jūsų gyvenime yra ne mažiau svarbūs negu darbas, supažindinti jūsų nepažįstančius su kita jūsų asmenybės puse. Ar sutinkate?
– Gerai, klauskite.
– Pradžiai pokalbio – paprastas klausimas. Kas jus pasitinka namuose po nelengvos darbo dienos?
– Kačiukas su šuniuku ir vyras Aidas. Sūnus Evaldas gyvena atskirai Biržuose.
– Jūs biržietė?
– Taip, gimiau Pakarklių kaime. Yra toks pakeliui į Pasvaliečius. Ir pradinę mokyklą baigiau Pakarkliuose. Esame keturiese, du broliai, aš ir sesuo.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame balandžio 3 d. penktadienio laikraštyje.
Stasė Eitavičienė
