Biržietė pedagogė Laimutė Gabrėnaitė yra viena iš nedaugelio laimingųjų, kuriai išėjimas į pensiją netapo šoku. Tiesiog vieną dieną ji supratusi, kad reikia sustoti. Tą pasakiusi ne tik moters nuojauta, bet ir savijauta. Tad po 35 darbo metų ji paliko Biržų Kaštonų pagrindinę mokyklą, kur dirbo mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Laimutė sako dabar norinti egoistiškai pagyventi sau – tiesiog rytais ramiai atsigerti kavos savo terasoje, čiulbant paukščiams ir stebint žydinčias gėles.
Aplankė daugybę šalių
Su Laimute susitinkame kavinėje. Jos namuose šiuo metu visus laisvus kampelius užima gausybė daigų. Ji nėra sodininkė-daržininkė iš prigimties. Tačiau tenka apsodinti tėvelių paliktą šiltnamį.
O štai jos namo kieme Kilučių gatvėje būtinai turi augti daugybė gėlių. Jomis, daugiausia tradicinių, senųjų veislių, ji grožisi išėjusi į terasą išgerti kavos. Tai akimirkos, skirtos pabuvimui sau, su savimi, jos teikia didžiulį malonumą ir pilnatvę.
Mokytoja Laimutė mėgsta teatrą, lanko Biržuose vykstančių teatrų festivalių spektaklius. Dabar sako turėsianti laiko nueiti į pilyje rengiamus koncertus ar tiesiog pasivaikščioti.
Iki šiol šiuos norus ribojo darbas – parėjus iš mokyklos norėjosi tik tylos ir ramybės.
Planų Laimutė turi daugybę. Jei leis sveikata, ji, prisiekusi keliautoja, svajoja dar pasižvalgyti po pasaulį. Labai norėjo aplankyti Izraelį, bet dabar dėl politinės situacijos greičiausiai teks susilaikyti.
Ji yra pabuvojusi daugybėje šalių. Du kartus buvusi Havajuose, net Aliaskoje. Norėtų dar kartą sugrįžti į Portugaliją.
Kadaise labai norėjusi nuskristi į Ameriką. Ten draugo kvietimu buvusi tris kartus ir apkeliavusi bene visas įžymiausias vietas.
Moteris sako, kad Amerikoje gali praleisti mėnesį-du, bet visą laiką gyventi nenorėtų – ten nepriimtinas nei maistas, nei kultūra. Anot jos, geriausia yra namuose, Lietuvoje.
„Labai daug galimybių keliauti ir pamatyti bei patirti davė mokyklos projektai. Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytojos Eglė Gintautaitė ir Žaneta Šležienė bene pirmosios rajone pradėjo mainų programas. Tai buvo galimybė plėsti ne tik akiratį, bet ir mokytis anglų kalbos, gyventi šeimose“, – sako L. Gabrėnaitė.
Imponuoja griežti, bet teisingi
Laimutė sako, kad labiausiai jai buvo gaila palikti mokytojų kolektyvą. Ji mano, kad puikus darbuotojų subūrimas ir tapimas viena šeima buvo labai didelis buvusio direktoriaus Vytauto Stanulevičiaus įdėto darbo rezultatas. Daugelis pedagogų Kaštonų mokykloje pradėjo dirbti nuo pirmųjų jos atidarymo dienų. Keitėsi labai nedidelė pedagogų dalis.
Tuo metu, kai būrėsi Kaštonų vidurinės mokyklos (buvusi trečioji vidurinė mokykla, – aut. past.) kolektyvas, Laimutė dirbo tuometiniame rajono Švietimo skyriuje. Sužinojo, kad yra laisva mokytojo vieta, ir išėjo į mokyklą. Balandžio 1-ąją buvo lygiai 35 metai, kai ji čia dirba.
Pašnekovė prisimena, kad pedagogus suburdavo ne tik bendri renginiai. Daugelis kartu susieidavo ne tik darbo metu, bet ir laisvalaikiu – tarkim, plaukdavo baidarėmis, keliaudavo dviračiais.
Ilgus metus dirbusi pedagogė sako, kad ji neturinti mokytojo idealo. Jai visuomet patikdavo mokytojai, kurie griežti, bet teisingi. Tie, kurie neturėdavo numylėtinių ir netgi blogiau besimokančiam mokiniui jam nusipelnius parašydavo aukštą pažymį.
Pamokos buvo lengviausias dalykas
Kaip per tiek metų keitėsi mokiniai? Mokytoja sako, kad dabar vaikai labiau išprusę. Jie greitai sugeba įsisavinti įvairias technologijas, kai kurių dalykų žino daugiau. Juos sudominti vis sudėtingiau, sunkiau iš jų „išvaryti“ nusiteikimą – neįdomu, nenoriu.
„Visais laikais vaikai buvo visokie – geri, išdykę, padūkę. Kada jiems pabūti vaikais, jei ne vaikystėje?“ – šypsosi pašnekovė.
Mokytojos vaikai nevargindavo. Pamokos, bendravimas su vaikais jai buvo lengviausias ir maloniausias iš visų darbų ir veiklų mokykloje.
„Kiekvienas mokytojas savo pamokoje įsiveda savo tvarką. Kaip tu norėsi, tokia pamoka ir bus“, – apie susikalbėjimą su mokiniais ir drausmę kalba Laimutė.
„Didžiausias išdykėlis ir blogas mokinys nebūtinai nieko nepasieks gyvenime. Yra tekę mokyti labai silpnų mokinių, kurie yra puikiausiai įvaldę savo amatą, yra savo srities specialistai. Tie vadinamieji „blogiukai“ susitikę mieste sveikinasi, klausia, kalbina, o buvę pirmūnai neretai eina ir praeina. Taigi, negali dėti vieno štampo visiems mokiniams“, – sako ji.
Švietime daug metų – chaosas
Ar pedagogė pritaria dabartiniams mokytojų reikalavimams ir streikams? Vienareikšmio vertinimo pedagogė neturi.
Kai buvo pirmieji streikai, ji sakė tam pritarusi – atrodė, kad šaunuoliai, jei parodo, jog sistemoje yra kažkas negerai, kad reikia kažką spręsti. Tačiau paskutiniams streikams Laimutė nepritarė.
„Yra dalykų, kuriuos galima spręsti kitaip. Dabar susitrukdo pamokos, vaikams sudėtinga pasiruošti patikroms“, – sakė L. Gabrėnaitė.
Jos nuomone, švietimo sistemoje daugybę metų yra visiškas chaosas. Kasmet vyksta pokyčiai, kurių nei tėvai, nei vaikai, nei mokytojai nesupranta. Tarkim, atsiranda naujos programos, o vadovėlių nėra. Ar taip turėtų būti?
Biržų antrąją vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ pagrindinė) Laimutė baigė prieš 45 metus. Mokytojai atrodo, kad jos kartos mokiniams viskas buvo aiškiau, kaip ir kas bus. Ir po daugelio metų jie mokyklai jaučia sentimentus.
Anot Laimutės, kuo daugiau metų prabėga nuo mokslų baigimo, tuo buvę bendraklasiai dažniau rengia susitikimus. Sako, reikia kuo dažniau susitikti, kol dar gali. Tarp bendraklasių yra daug pasiekusių savo užsibrėžtų tikslų – gydytojų, inžinierių, ūkininkų, pedagogų, net politikų.
Ji, tapusi pedagoge, sako žinojusi posakį, kad buvusių mokytojų nebūna. Jame yra ne tik teigiama, bet ir neigiama prasmė. Laimutė sako ir pati pajuntanti, kad vis norisi patarti, pamokyti.
„Nesinorėtų štampo, kad kur nors kompanijoje atskirtų – a, ta tai tikrai mokytoja. Nenoriu būti ta, kuri primygtinai kažką sako ir moko“, – kalba pašnekovė.
Priešo kalbą reikia mokėti
Ilgus metus dėsčiusi rusų kalbą L. Gabrėnaitė sako nežinanti, ar dabartinėje geopolitinėje situacijoje jos dėstymas mūsų mokyklose turi ateitį.
Toks klausimas, anot pašnekovės, iškyla jau ne pirmą kartą. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo svarstoma, ar mokyklose toliau bus dėstoma rusų kalba. Tuomet galvodama apie perspektyvas L. Gabrėnaitė papildomai įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę. Tačiau pagal ją nedirbo nė vienos dienos.
Mokytoja svarsto, kad šiuo metu mokykloje mokosi daug ukrainiečių, kuriems patogu susikalbėti rusiškai. Be to, ji turi motyvą, kodėl rusų kalba reikalinga. „Priešo kalbą reikia mokėti“, – sako mokytoja.
Tiesa, Laimutė neabejoja, kad ateityje mokyklose turėtų būti mokoma daugiau kalbų. Gal Biržuose atsiras prancūzų, italų kalbų mokymas – kas žino?
Išmoko gyventi kitaip
Laimutė Gabrėnaitė yra gryna biržietė. Ji gyvena tėvų namuose. Į juos sugrįžo, kai likimas moterį sujungė su jos žmogumi.
„Tuoj bus dešimt metų, kai jo nebėra. Laikas išmoko gyventi kitaip“, – sako Laimutė.
Laimutės tėveliai jau iškeliavę Anapilin. Turėjo 11 metų vyresnį brolį, kurio irgi nebėra. Artimiausi likę žmonės yra brolio vaikai. Dukra gyvena Airijoje ir su teta susisiekia daugiausia telefonu. Sūnus gyvena Vilniuje ir tetą dažnai „padaboja“.
L. Gabrėnaitė pedagogiką rinkosi atsitiktinai. Mergina norėjo tapti žurnaliste, bet nežinojo, kad per stojamuosius reikia pateikti savo straipsnių iškarpas. Auklėtoja jai pasiūlė stoti į pedagoginį institutą. Ji taip ir padarė, tapo Vilniaus pedagoginio instituto studente.
Laimutė sako, kad studijų metais Vilnių ji prisijaukino ir iki šiol Vilniuje yra mėgstamų jaunystės kampelių.
Megzti ir skaityti išmokė mama
L. Gabrėnaitę daugelis pažįsta kaip stilingą, išvaizdžią moterį. Ji sako, kad šie įpročiai atėjo iš šeimos.
„Mama buvo labai tvarkinga, mėgdavo puoštis, kiek tik leido galimybės ir jėgos. Mane ji labai popindavo. Pati siūdavo, megzdavo. Iš jos būdama penkerių metų išmokau megzti. Ir knygas anksti pradėjau skaityti“, – pasakoja moteris.
Laimutei megzti labai patinka. Sako, jai tai kaip raminantis narkotikas. Studijų laikais bendramoksliai merginą vadindavo mezgėja – mat ji megzdavo net per neįdomias paskaitas.
Paskutinių metų jos atradimas – šilko mohera. Sako, šie nėriniai – tarsi tinklas, tokie gražūs ir lengvi, ant kūno nusileidžiantys tarsi pūkas…
Kaip žiūrėsi – taip gyvensi
„Mano gyvenime praėjo laikas, kai ant kažko pykau, kažkur kapsčiausi, ieškojau blogo. Kaip pats žiūrėsi į aplinką ir aplinkinius, taip ir gyvensi. Man pasisekė, nes dirbau puikiame kolektyve, turėjau gerus vadovus. Džiaugiuosi gerais kaimynais ir šauniomis draugėmis“, – kalbėjo moteris.
Kiekvieną rugsėjo pirmąją ji linkės savo kolegoms, kad būtų daug mokinių, pirmokų. Kad visi mokytojai ir jų šeimos nariai būtų sveiki. Kad jos mokykla su nauju vadovu žygiuotų tik į priekį.
O sau ji linki sveikatos. Ir taikos. Namuose, šalyje – ir su savimi.
