„Parašykite, kokia būna didelė motinos meilė ir kiek ji daug gali“, – į redakciją atskubėjusi sako moteris ir siūlo pakalbinti 80-metę biržietę Bronislavą Skudrickienę.
Vilniaus gatvėje gyvenanti Bronislava jau beveik 30 metų kiekvieną dieną eina į S. Daukanto gatvę pas savo neįgalią dukrą Lolitą. Ją maitina, prižiūri ir globoja.
Atsipalaiduoja ir pailsi dažniausiai tik nuvykusi į kaimą pas kitą savo dukrą Juditą.
Vaikus ji augino viena – dabar jau miręs buvęs sutuoktinis kadaise išėjo pas kitą moterį.
Tačiau B. Skudrickienė nelinkusi liūdėti dėl savo likimo. Priešingai – save vadina laiminga ir turtinga mama.
Mama būti išmokė tėveliai
„Džiaugiuosi, kad su šeima esame vieningi kaip kumštis. Dėkoju Dievui, kad vis dar turiu sveikatos padėti ir palaikyti dukras“, – kalba ne pagal amžių žvaliai atrodanti Bronytė.
Būtent šiuo mažybiniu vardu ją vadina visi – ir kaimynai, ir draugės, ir net buvę bendradarbiai. Mat moteris esanti labai gero ir lengvo charakterio.
Bronytė gimusi Kirkiluose, Onos ir Petro Čiūdarų šeimoje. Šeima buvo didelė, užaugo šeši vaikai. Mama mirė sulaukusi 93 metų. Bronytė iki šiol žavisi mamos mokėjimu vaikus pratinti prie darbo.
„Mamai niekada nepriekaištaudavome, kai ji liepdavo gyvulius pašerti, nes žinodavome, kad kitaip neišleis į šokius“, – juokiasi moteris.
Jos tėvelis buvo labai darbštus žmogus, geras meistras, statydavęs namus. Deja, tėvelis prieš kelias dešimtis metų žuvo autoavarijoje.
„Mano tėvai buvo labai geri. Būtent jie mane ir išmokė būti gera mama“, – neslepia Bronytė.
Pasirinkimas
Bronislava iš Kirkilų išėjo 1959 metais.
Ji Biržuose mokėsi siūti. Išmokusi ji privačiai dirbo siuvėja. O gyvenime turėjo tris profesijas – siuvėjos, dažytojos ir virėjos.
Su būsimu sutuoktiniu biržiečiu Vladu ji susipažino, kai Kirkiluose vieną mėnesį ji nešiojo paštą. Nuėjo pas būsimo vyro senelius, o jis kaip tik tuo metu buvo sugrįžęs iš armijos ir atvažiavęs į svečius. Susipažino, vienas kitam patiko, ir po kiek laiko pora susituokė.
Šeima kartu gyveno devynerius metus. Vyras išėjo pas kitą moterį, palikęs Bronytę su dviem 6 ir 7 metukų dukrytėmis.
Išvaizdi, gero būdo moteris kito vyro neieškojo – 40 metų gyveno viena. Neslepia, kad buvo pretendentų į jos ranką ir širdį. Bet moteris sako vis pagalvodavusi, kaip turės jaustis jos dukros, jei naujai sukurtoje šeimoje atsirastų naujas brolis ar sesuo, ar jos nesijaustų nelaimingos. Anot jos, pirmieji vaikai nebūtų taip mylimi ir jaustųsi antrarūšiais.
Tad ji priėmė sprendimą būti gera motina.
Moteris neslepia, kad vienai auginti dvi pametinukes dukras nebuvo lengva. Tarp jų buvo tik metų ir dviejų mėnesių amžiaus skirtumas, todėl mergaitės atrodžiusios kaip dvynukės.
B. Skudrickienė sako, kad su vaikais nebuvo bėdų. Tų laikų, kai augino dukras, prisiminimai patys gražiausi. Dukros buvo labai geros, jos visos trys nuolat kartu visur vaikščiodavusios, gražiai bendraudavusios.
„Nesame blogo žodžio pasakiusios viena kitai“, – džiaugiasi moteris.
Daug dirbo
Bronytė sako, kad sovietiniais laikais buvo tokia tvarka, kad jei vyras nemokėdavo alimentų, tai vienos vaikus auginančios mamos neremdavo ir valstybė. Todėl jai teko daug dirbti.
Moteris išėjo dirbti į rajkoopsąjungą, kur būdavo „ilgesnis pinigas“. Dirbo dažytoja. Dažydavo viską – restoranus, parduotuves. O vakarais ir savaitgaliais dar siūdavo.
Vienu metu išėjo dirbti į Kupreliškio kooperatyvą. Nors gaudavo didesnį uždarbį, tų šešerių metų neįskaičiavo į uždirbtą pensiją, nes pinigai buvo mokami į rankas nepriskaičiuojant darbo stažo.
Moteris neslepia, kad pinigų tuomet labai reikėjo, nes mergytės augo. Vėliau Judita mokėsi Kauno kooperacijos technikume. Reikėjo ją ir į mokslus leisti, ir studentės krepšį sudėti.
Baigusi 12 klasių Lolita dirbo buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate. Buvo labai gera mezgėja – pasak mamos, jos dukra ir daktarus, ir mokytojus apmegzdavusi.
Bronytė būdama vos 55 metų išėjo į pensiją. Bet ir būdama pensininkė dar triūsė – 16 metų Biržų „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje dirbo virėja. Tuo metu jos dukra Judita buvo valgyklos vedėja.
Moteris prisimena, kad visi – ir vaikai, ir mokytojai – ją irgi vadindavo tik Bronyte…
Diagnozės ieškojo ilgai
B. Skudrickienės dukra Lolita pirmus ligos simptomus pajuto būdama 25 metų. Tuo metu ji namuose gamino valgyti ir pajuto, kaip virpa rankos. Po kurio laiko nevaldomas drebulys apėmė visą kūną.
Mama su Lolitos sutuoktiniu dukrą vežė pas gydytojus – anot moters, apvažiavo visą Lietuvą. Kur tik nebuvo, kokiose tik ligoninėse ir klinikose nesilankė, pas kokius aiškiaregius ir ekstrasensus tik nepabuvojo…
O paskui paaiškėjo, kad dukrai ilgą laiką buvo duodami vaistai visiškai ne nuo tokios ligos, kokia ji sirgo. Tikslią diagnozę – Parkinsono ligą – nustatė, kai jai jau buvo 30 metų. Tuomet jaunai moteriai buvo nustatyta visiška negalia.
Iš esmės Lolitos gyvenimo kokybė pagerėjo prieš aštuonerius metus, kai jai buvo atlikta galvos operacija.
Lolita, kuriai dabar jau 55-eri, pajėgia pati pavalgyti, su vaikštyne juda po namus. Ji viską supranta. Tik tiek, kad neturi jėgų, – gali nugriūti, po to pati negali atsikelti. Todėl nuolat turi būti prižiūrima.
Prieš ketverius metus dėl ligos mirė Lolitos sutuoktinis. Šiuo metu šeimai daug padeda Lolitos kaimynystėje gyvenanti moteris. Dėl to motina esanti rami, nes šia Lolitą prižiūrinčia moterimi galinti visiškai pasitikėti – ji yra „sąžininga, rūpestinga ir teisinga“.
B. Skudrickienė džiaugiasi sulaukusi Biržų miesto seniūnijos socialinio darbo organizatorės pasiūlymo padėti. Jai buvo pasakyta, kad gali kreiptis dieną naktį, visuomet sulauksiančios pagalbos.
„Man labai ta moteris patiko, tokia geranoriška, bet mes kol kas susitvarkome patys“, – sako pašnekovė.
Bronytė neslepia, kad pastaruoju metu ji turi daug bėdų dėl skaudančios nugaros. Ir tądien, kai lankėmės jos namuose, dukra Judita atskubėjo nupirkusi mamai vaistų.
Bet nepaisydama skausmo Bronytė sako, jog nėra nė dienos, kad ji nenueitų pas Lolitą. Kitaip tiesiog negali, vis galvoja ir jaudinasi, ar viskas gerai.
Kai ji kur nors užtrunka, tuoj Lolita skambina ir klausia, ar mamai kas nors nenutiko, ar ji ateis ir kodėl vėluoja….
„Kai nueinu, būna, kad nereikia valgyti daryti. Tai sugulame abi lovoje, žiūrime televizorių ir šnekame, šnekame…“ – apie laiką su dukra kalba Bronytė.
Atsipalaiduoja dukros sodyboje
B. Skudrickienė neslepia neturinti laisvo laiko, nes darbo visuomet susiranda. Todėl ir draugių nedaug turi. Bet tos, su kuriomis draugauja, yra tikros ir laiko patikrintos.
Prie Lolitos namų mama būtinai pasodina lysvę pomidorų, agurkų ir prieskonių. Ir dabar ant palangės augina pomidorų daigus Lolitai, Juditai ir jos dukrai Raimondai.
Pašnekovė neslepia kartais tyliai ir paverkianti… Bet, sako, supranta, kad kitaip nebus, todėl tenka nusiraminti ir vėl kibti į nesibaigiančius rūpesčius.
Kada moteris ilsisi? Tuo pasirūpina Judita, vis siekianti, kad mamytė pakeistų aplinką.
Ją nusiveža į savo namus Kirkiluose. Čia dažnai būna ir Lolita.
Artimiausiems žmonėms šventė, kai Judita iškepa tortą, o jos vyras paruošia šašlykų ar vištienos sparnelių.
Bronytė sako kaime pas Juditą itin pailsinti – ten grynas oras, žaluma, paukščiai čiulba… Jei būna laiko, ten lieka ir nakvoti.
Lolita niekada nepaliekama viena. Ji savo soste prie stalo sėdėjo ir šią žiemą Rinkuškiuose vykusio pobūvio metu, kai buvo švenčiamas B. Skudrickienės 80 metų jubiliejus…
Sulaukia daug gerų žodžių
„Dėkoju Dievui, kad gyvename labai gražiai. Skųstis nėra kuo, viskas labai gerai“, – sako moteris.
Jai gera, kai iš dukrų susilaukia daug gerų žodžių. Lolita nuolat sako, kad mamą labai myli. Dukterys pakalba neįsivaizduojančios, ką be mamos darytų…
Ir mama dukroms gerų žodžių negaili. Jos esančios geros, švelnios. Moteris prisimena, kad auginant jas nėra buvę, jog dukros parduotuvėje būtų šaukusios, besiožiavusios ir reikalavusios nupirkti to, ko negalima. Nuo mažens dukras mokė namų ruošos – susitvarkyti kambarius, išplauti indus. Ar dukros nepykstančios, kad mama liepdavusi dirbti? „Mamyt, kaip tik atvirkščiai, mes tik dėkingos, kad mus išmokei“, – kalba jos.
Lolita sako mamytei labai norinti padėkoti už gerą širdį, kantrybę ir meilę…
O Judita, kai girdi, kaip kitos motinos padejuoja, jog vaikai neklauso, tikina, kad jų šeimoje to nėra buvę.
Ką reikia daryti, kad būtų tokie geri santykiai su vaikais?
„Labai daug kalbėti, auklėti, labai daug dirbti. Mušimu neišauklėsi – reikia švelnumo, kantrybės. Vaikai ir yra vaikai“, – sako moteris.
Džiaugiasi esanti reikalinga
Bronislava džiaugiasi ne tik dukromis, bet ir anūkais bei proanūkiais.
Judita užaugino dukrą Raimondą ir sūnų Rimvydą. Raimonda turi sūnų Dovydą ir dukrą Odetą. Rimvydas augina sūnų Renaldą.
Taigi, Bronislava tikrai turtinga močiutė ir promočiutė.
Ji sako, kad šių dienų vaikai yra kitokie, „išmanūs ir sumanūs“. Bet moteris labai džiaugiasi, kad anūkams ir proanūkiams yra reikalinga, šie nori jos draugystės ir bendravimo.
Kokią Bronytė turi svajonę? Būti sveika ir, kiek tik turės jėgų, bendrauti su dukrytėmis. Ilgai gyventi ir draugauti su jomis bei anūkais ir proanūkiais.
„Ačiū Dievui, esu turtinga ir laiminga mama ir močiutė, kad turiu tokius nuostabius vaikus. Visi esame kaip vienas kumštis. Esu dėkinga Dievui, kad dar duoda sveikatos, kad galiu judėti ir visiems būti reikalinga“, – kalba laimę ir turtą suradusi Mama Bronislava Skudrickienė.
