Gegužės pirmąjį sekmadienį minima Motinos diena. Šie metai atnešė gražų sutapimą: sekmadienį švęsime ir Spaudos atgavimo, kalbos bei knygos dieną – žurnalistų profesinę šventę.
Ant mūsų mamos stalo nuolat buvo knygų. Ir Jai išeinant liko atversta knyga. Ji nebaigė skaityti apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.
Tačiau mama spėjo perskaityti pirmuosius „Šiaurės rytus“. Su didžiausia meile ir nerimu, ką teks išgyventi Jos vaikams. Ir su neįtikėtina tvirtybe, pasiryžimu besąlygiškai būti jų pusėje, atlaikant įvairiausios kritikos atakas, kolegų mokytojų pastabas, ką turėtų rašyti laikraštis ir ką privalėtų nutylėti.
Mama namuose niekada nekalbėjo, ką ir kaip turėtume rašyti, bet jos pačios visas gyvenimas buvo pasiaukojančios meilės, tarnystės ir padorumo pamoka. Tą liudijo ir ant jos stalo likusi atversta knyga apie visų kunigą, kuris, literatūrologės Viktorijos Daujotytės žodžiais, buvo vaikščiojanti meilė.
Pasitinkant Spaudos atgavimo, kalbos bei knygos dieną paprastai daug šnekama apie žiniasklaidos nuopelnus ir, žinoma, nuopolius.
Žiniasklaida turi būti ir laisva, ir pilietiškai atsakinga, ir objektyvi. Žurnalisto žvilgsnis turi būti skvarbus, aprėpiantis aktualijas ir gebantis pamatyti kiekvieną žmogų. Jo misija – ir drąsinti žmones, ir ugdyti kritinį mąstymą, ir t.t. Iš esmės žurnalistas – drąsus, visagalis, visažinis, žodžiu, toks kietuolis, vietinis betmanas.
O realybė – kokia ji? Ko iš tiesų šiandien žiniasklaidai trūksta?
Sakoma, kad kokybės.
Žiniasklaidos žmonėms labiausiai reikėtų susimąstyti apie padorumą. Apie pastangas save suvokti ne kaip ketvirtąją valdžią, o kaip visuomenės tarną.
Dažnai girdime, kad žiniasklaidos kokybė smuktelėjusi dėl skurdo. Jei žurnalistų algos būtų bent kiek didesnės, jeigu skaitytojų perkamoji galia būtų didesnė, reklamos rinka būtų didesnė, kokybės būtų daugiau.
Žinoma, visa tai tiesa. Bet šiandien, manau, didesnė bėda yra dvasinis nusiskurdinimas. Žiniasklaidos žmonėms labiausiai reikėtų susimąstyti apie padorumą. Tokį, apie kurį kalba monsinjoro gyvenimas. Stengtis save suvokti ne kaip ketvirtąją valdžią, o kaip visuomenės tarną. Netapti oligarchų marionetėmis. Žiniasklaidos priemonių nepaversti kažkieno įrankiais siekiant politinių tikslų, ekonominės naudos. Nebūti visuomenės kiršintojais, netarnauti (sąmoningai ar nelabai) valstybės nedraugams ir visam tam, kas nesuderinama su demokratija. Nepamiršti, kad laisvas žodis – viena iš demokratijos pamatinių vertybių – neatsiejamas nuo atsakomybės.
Būtent to ir linkėčiau profesinės šventės proga sau bei kolegoms.
Padorumo linkėčiau ir visiems, kurie skaito laikraščius, aktyviai komentuoja straipsnius, jų autorius ar kitokiais būdais reaguoja į paviešintus faktus bei kritiką.
Su šventėmis.
