Biržų miesto šventė sugrąžina į gimtąją (pažadėtąją?) žemę žmones. Nors trumpam prisiminti, susitikti, galbūt įsivertinti, kaip toli, kaip giliai esi nuėjęs. Įsižiūrėti, kiek paaugo gimtinės, kiemo medžiai, nes tiek galbūt paaugai ir pats.
Šiųmetės šventės didysis įvykis yra opera gimnazijos salėje ir koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru(„Operos akseleratoriaus“ projektas). Operos rezidencijos Biržuose idėją pasiūlė dirigentas Martynas Stakionis. Jis parašė Editai Lansbergienei. Ir muziejus, ir savivaldybė entuziastingai pritarė. Viskas prasidėjo 2022 metų ankstyvą rudenį.
Martynas Stakionis – jaunas, daug pasiekęs dirigentas. Jo tėvai, Sonata ir Dainius (kaip muzikalu ir simboliška!) gimė ir mokėsi Papilyje vienoje klasėje. Į Papilį grįžtama ir dabar. Taigi – kalbamės su dirigentu apie sąsajas su Biržais, pasirinkimus, prasmes. Iš karto pasakysiu – nustebino branda, vidinio pasaulio harmonija ir giliausioji muzikos tikrovė. Galbūt tik besąlygiškai kuo nors įtikėjus ateina tokia rimtis, humanistinis santykis su pasauliu?
Martynas Stakionis, M.K. Čiurlionio meno mokyklos auklėtinis, 2019 m. baigęs bakalauro studijas Hamburge, 2022 m. – magistro studijas Belgijoje, Karališkoje Antverpeno konservatorijoje. Nuo rudens dirigento darbą pradės Vokietijoje, Šlėzvigo – Holšteino valstybiniame teatre.
– Ačiū už idėją ir tokią dovaną Biržams – pirmą kartą išgirdome, pamatėme įspūdingą V. A. Mocarto operą netradicinėje erdvėje. Manau, biržiečiams tikrai įdomu, kokios Jūsų sąsajos su Biržais?
– Mano tėvai kilę iš šio krašto, abi močiutės gyvena Papilyje, todėl šis kraštas yra brangus, ypatingas, norėjosi būtent čia pasirodyti. Tėvai daug pasakoja apie Papilio žmones, buvusius mokytojus, su Editos Lansbergienės vaikais teko žaisti. Ir dabar papiliečiai padėjo. Grįžau į Vilnių šešioms savaitėms, kad išlaikyčiau vairavimo egzaminą, gaučiau vairuotojo teises. Dėdė Kostas, tėčio brolis, padėjo mokytis vairuoti. Apskritai, iš tėčio pusės giminėj daug vairuotojų – dėdė, senelis. Man patinka vairuoti. Tai gal ne tik muzikos, bet ir vairuotojo genas paveldėtas?
– Esate iš muzikalios giminės, tai ką paveldėjote iš mamos, ką iš tėčio?
– Esu dėkingas mamai, kad mane nukreipė muzikos keliu, kad nuo vaikystės girdėjau ją skambinančią fortepijonu. Beje, dar būdamas mamos pilve klausiausi Bethoveno kvartetų, kai mama laikė egzaminus Muzikos ir teatro akademijoje. Aš visada buvau muzikoje, muzika lydėjo nuo gimimo. Tėtis irgi grojo klarnetu, saksofonu, gitara. Močiutė Valerija Puodžiūnienė taip pat susijusi su muzika, ilgai dirbo Papilio kultūros namuose, vadovavo ansambliams. Beje, močiutė yra kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pusseserė, aš dabar jo muziką atlieku, bendrauju su jo sūnumi Tomu, irgi kompozitoriumi. Pastaraisiais metais itin susidomėjau žymaus giminaičio biografija, kūryba. Taigi, yra to „muzikinio kraujo“.
– Toks įspūdis, kad Jūsų kelias tiesus, aiškus, tarsi aukštesnių jėgų nulemtas. Dvyliktoje klasėje jau dirigavote rimtuose koncertuose, turite didelės patirties Lietuvoje ir tarptautinėje arenoje, esate vertinamas, jau pripažintas muzikos pasaulyje, įvairių konkursų laureatas.
– Penkerių metų mama nuvedė į choro „Ąžuoliukas“ pradedančiųjų grupę. Buvo visokių etapų, bet aš tikrai dėkingas mamai už griežtumą, nes tai davė rezultatų. Ji visada buvo kartu. Pripažįstu, kad tėvai turi didžiulę įtaką, formuojant vaiko interesų lauką. Dvylikos pradėjau mokytis dirigavimo. Beje, mama pasakoja, kad mažas koncertuose, nors buvau tik klausytojas, bet „diriguodavau“. Vis dėlto tuo metu norėjau būti dainininku, turėjau aukštą balsą, teko dainuoti solo ir koncertuose, ir konkursuose.
Baigus aštuonias klases Vilniaus Abraomo Kulviečio mokykloje, reikėjo rinktis – tikslieji mokslai ar muzika. Supratau, kad noriu likti su muzika. Dešimt metų „Ąžuoliuke“, mokytojai Vytautas Miškinis ir Rita Nenėnaitė padėjo gerus pagrindus. Taigi, buvau priimtas į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, chorinio dirigavimo katedrą, chorinio dirigavimo mokiausi pas Romualdą Gražinį, simfoninio – pas Martyną Staškų. Ir pradėjau dalyvauti dirigavimo konkursuose, sekėsi, patiko ir užsikabinau.
– Dirigento profesija tikrai egzotiška. Kas yra dirigentas? Kiek jis turi išmanyti?
– Dirigentas – lyderis, iniciatorius, įkvėpėjas. Tai, ką mato žmonės, ledkalnio viršūnė. Koncertams, operų pastatymams dirigentas ruošiasi mėnesius, net metus. Dirigentas turi išmanyti daug, yra daug sudedamųjų dalių: intuicija, solfedis, muzikos istorija, teorinės žinios, psichologija. Dirigentas yra ir komunikatorius, labai svarbu jausti žmones. Kai tu stovi prieš 50 – 70 žmonių orkestrą, turi jausti, vesti, svarbiausia – dirigentas turi turėti labai aiškią idėją. Paieškos užtrunka ilgai. Gal žmonėms atrodo kitaip, bet darbas labai intravertiškas: sėdi prie fortepijono savaites, skaitai knygas, klausai įrašų. Tai nematomas vienišiaus darbas. Prieš kiekvieną naują partitūrą, naują kūrinį kaskart mokaisi, viskas tarsi prasideda iš naujo, kaupi patirtį, pažįsti atlikėjus.
– Ar galima teigti, kad Mocartas kaskart skamba kitaip? Kiek kūrinio koncepcija priklauso nuo dirigento?
– Svarbu ieškoti, priklauso nuo atlikėjų išsilavinimo, patirties. Skiriasi Mocarto mokyklos, tradicijos, technikos.
– Daug kas kinta, bet ar Mocartas atpažintų savo muziką?
– Per šimtmečius pasikeitė labai daug: dabar net ieškoma, kokia buvo Mocarto laikų atlikimo praktika, kai buvo kiti instrumentai, stygos, smičiai. Pats styginių instrumentų garsas buvo minkštesnis, dabar garsesnis, dinamiškesnis. Be to, visai kitos erdvės, tobulėja atlikimo technika.
– Klausytojai mato dirigento nugarą, bet yra kūno kalba. Kiek yra rutinos, klasikinių mostų ir kiek emocijos, įsijautimo? Koks esate Jūs – ekspresyvus, artistiškas?
– Labai stengiuosi, kad nebūtų tos rutinos. Kiekvienas artistas turėtų kovoti su rutina. Jeigu aš kaip dirigentas neturėsiu to jausmo, kurį muzika reflektuoja, žiūrovas irgi to nepajus. O juk tikslas yra žiūrovas, kuris turi patikėti kūrinio idėja, emocija.
Todėl dirigentas repeticijose turi daug kalbėti apie turinį, kad kiekvienas rastų individualų ryšį su kūriniu, kurį groja ar dainuoja. Apie mano stilių tegul sprendžia klausytojai.
– Kaip nebijoti operos? Juk tai labai solidu, sudėtinga? Ar galima išmokti klausytis klasikinės muzikos?
– Opera – labai senas žanras, sujungiantis ne tik muziką, bet ir dailę, teatrą, šokį, dizainą. Šis žanras turi svorio, bet svarbu nepasiduoti klišėms. Tiek šimtmečių gyva opera visada atliepia žmogaus jausmus, norus.
Aišku, ji keičiasi, reaguodama į politines, socialines aktualijas. Opera jau ir skaitmeninama, pandemija parodė, kad to reikia.
Man labai patiko, kaip Dalia Ibelhauptaitė pasakė apie operos klausymą – tiesiog reikia jausti, juk tai emocija.
Nereikia suprasti teksto ar žinoti muzikos istorijos. Jeigu matai, girdi meilę, tu jauti meilę.
Taigi – opera nėra aukštasis raketų mokslas, tai yra menas apie žmogaus emocijas, būsenas, vidinį pasaulį, aktualijas. Muzika lydi visur visokiomis formomis, opera tiesiog yra senesnė forma. Išlikusi.
Operą įsimylėjau ir prieš trejus metus nusprendžiau daugiau diriguoti – ir su „Operos akseleratorium“, ir Lietuvos nacionaliniame Operos ir baleto teatre. Kitais metais irgi diriguosiu operos pastatymus Vilniuje. Dirbau dirigento asistentu Paryžiuje, Vokietijoje, Vienoje.
– Ar sutiktumėte, kad talentas yra mįslė, paslaptis, kurios žmogus, ačiū Dievui, niekada neįmins ir kad be jo neįmanoma tikroji kūryba?
– Manau, kad talentas sudaro tik vieną procentą sėkmės, visa kita – darbas. Bet tos sėklelės reikia. Tai mistika. Yra pavyzdžių, kai žmogus labai stengiasi, bet kažkas ne taip. Man tas pajautimas gal iš šeimos atėjęs. Gali turėti tą išskirtinumo iliuziją, bet tai pavojinga, nes artistas yra viešas žmogus, jam ploja, dauguma išgyvena žvaigždžių ligą. Vis dėlto talentas be darbo beveik bevertis, būtent darbas suteikia talentui formą.
– Kas dar svarbu be muzikos? Ar nepavargstat nuo žmonių?
– Kai pavargstu nuo viešumos, bendravimo, būnu vienas, skaitau, išeinu į gamtą. Man patinka filosofija, kitos meno formos. Vis dėlto atmetus muziką, labai sunku būtų pasakyti, kas aš esu.
– Galbūt Jūs tiesiog dar nežinot, kas Jumyse yra be muzikos?
– Žmonės. Jie labai svarbūs. Jeigu tavo menas nepasiekia adresato, nebelieka prasmės. Svarbu girdėti kitus žmones. Aš be orkestro esu niekas. Romantinis XIX amžiaus artisto kultas nieko nebedomina, dabar svarbu verbalizuoti, svarbu vizualika. Šiandieniniame pasaulyje vyrauja greitis, todėl labai svarbu išsaugoti vidinę ramybę, vertybes, nepasiduoti paviršutiniškumui.
– Paryžius, Viena, Vokietija… ir Biržai. Kam Jums visa tai? Ir kokius pamatėte, pajutote Biržus?
– Tai yra grynai nuoširdus noras pasirodyti mano tėvų žemėje, krašte, kuriame augau. Sakau paprastai – esu patriotas, man Lietuva ir Biržai yra svarbūs. Džiaugiuosi, kad tarptautinei solistų komandai galiu parodyti Biržus – tikriausią perlą, kaip Trakai ar Nida.
Tai yra ir gamta, ir puiki kūrybos vieta. Visi nustebinti pilies, senamiesčio grožio, puikaus operos rezidencijos organizavimo. Esame dėkingi biržiečiams, muziejui. Išgyvenu asmeninį džiaugsmą čia būti, koncertuoti. Čia viskas apie tą jausmą – dėkingumą. „Operos akseleratorius“ buvo Trakuose, Raseiniuose, man buvo svarbu, kad tai įvyktų Biržuose – skleisti operos žanrą ir džiuginti.
Ir kai Martynas Stakionis dirigavo Mocarto operą „Tito gailestingumas“ gimnazijos sporto salėje, žiūrovai, manau, pamatė ir pajuto tylųjį dirigento ir dainininkų suokalbį. Pamatė autentišką ekspresyvų stilių, gebėjimą kurti darnų reginį. Belieka viltis, kad Martynas matys Biržus, Papilį ir nuo tarptautinio muzikos olimpo.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
