Tobijas buvo ramaus būdo ketvirtokas. Gyveno kukliame namely ant kalvos kaimo pakraštyje, netoli nuo jūros.
Paskutinę dieną prieš Kalėdų atostogas visi ketvirtos klasės vaikai rungtyniaudami ruošė dovanas savo mokytojai Marisai, kuri buvo labai maloni ir simpatinga.
Ant mokytojos stalo iškilo spalvotų dėželių kalnas. Mokytoja iš karto pastebėjo mažutę dėželę su pritvirtintu lapeliu ir įrašu: ,,Mano mokytojai“.
Mokytoja asmeniškai dėkojo kiekvienam vaikui. Kai priėjo prie Tobijo, atidarė jo dėželę ir išvydo mažą nuostabią kriauklę. Tokios įspūdingos kriauklelės mokytoja dar nebuvo mačiusi: ji atrodė lyg dailiausias meno kūrinys iš žvilgančio perlamutro.
– Iš kur gavai šią kriauklę, Tobijau? – paklausė mokytoja.
– Radau ją ten, žemai, prie Didžiojo rifo, – atsakė vaikas.
Didysis rifas buvo toli, jį galėjai pasiekti tik siauru akmenuotu takeliu. Kelias buvo tolimas ir labai varginantis, bet tik toje vietoje galėjai rasti tokių ypatingų kriauklių.
– Ačiū, Tobijau. Visada nešiosiu su savimi šią nuostabią dovaną, kuri man primins tavo gerumą. Ak, tu turėjai taip ilgai ir sunkiai keliauti, kad surastum man dovaną!
Tobijas nusišypsojo:
– Ilgas ir sunkus kelias yra dovanos dalis.
Kunigas Vidmantas Kareckas
