Artėjant NATO viršūnių susitikimui Vilniuje, kaito aistros dėl vėliavų.
Visuomenininkų akcija „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ sulaukė atsako – Lietuvos patriotais save skelbiantys asmenys ragino kelti trispalves.
Akivaizdu, kad tas raginimas – ne atsitiktinis. Jį taikliai apibūdina filosofas, apžvalgininkas Paulius Gritėnas: „Iškelti Lietuvos vėliavą – puikus ir pagirtinas veiksmas. Tai bendrai daroma ir valstybinių švenčių, atmintinų dienų, išskirtinių progų metu.
Bet tie, kas bent minimaliai nutuokia kontekstą, puikiai supranta, kad principinis Lietuvos vėliavos iškėlimas NATO summito metu yra organizuojamas kaip priešstata NATO ir Ukrainos vėliavoms. Keliamos juk ne trys, o tik viena. Ne bendrai, o atskirai.
Kai negali atimti valstybės, kodėl gi nepabandžius atimti bent jau simbolius?
Lietuvos vėliava keliama ne kaip pagarbos valstybei simbolis, o kaip at(si)ribojimas nuo karo Ukrainoje reikalo ir nuo bendros Vakarų paramos/gynybos politikos. Ne mes bendrai su ukrainiečiais. Ne mes kaip NATO nariai. O mes ir tik mes. Sena gera trečiojo kelio retorika, kuri dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis reikštų ne tik Lietuvos pažeidžiamumą, bet praktiškai nuosprendį Lietuvos valstybingumui.“
Tai iš tiesų jau patikrintas būdas kiršinti visuomenę, kurstyti žmonių pyktį ir savanaudiškumą. Trispalvė įgauna naujas funkcijas mūsų visuomenėje. Juk dar nepamiršome mitingo prie Seimo, kai minia asmenų, pasidabinusių trispalvėmis ir kita tautine simbolika, viešai ir organizuotoje grupėje nušvilpė Laisvės gynėjų dienos minėjimą. Lietuvos vėliava verčiama visuomenės supriešinimo, neapykantos simboliu.
Kai negali atimti valstybės, kodėl gi nepabandžius atimti bent jau simbolius?
Hibridinis karas turi daugybę formų ir metodų. Jo kariai gali dengtis trispalvėmis, patriotiniais šūkiais ir tokiu būdu pritraukti lengvatikius, kurie, naiviai įtikėję „patriotais“ ar „mesijais“, ima marširuoti nurodyta kryptimi.
Tokių apraiškų yra ir Biržuose. Ir jų daugėja – čia tam sėkmingai purenama dirva ir žinomos pavardės pagrindinių „artojų“.
Todėl ir aistros dėl vėliavų kėlimo Biržų negalėjo aplenkti.
Socialiniuose tinkluose biržiečiai gyrė kraštietį Žydrūną Savicką, raginusį kelti Lietuvos vėliavą, dalinosi Valdo Vižinio įžvalgomis apie Ukrainos rėmėją ir paramos fondo „Blue/Yellow“ vadovą Joną Ohmaną. Po Biržų politinius vandenis braidžiojančio V. Vižinio mintys atsikartojo ir vadinamojo „celofano“ Vilniuje surengtoje akcijoje. „Kad neaiškintų mums kažkokie ateiviai iš užsienio, kurią vėliavą turime turėti“, – žurnalistams praėjusį šeštadienį kalbėjo A. Kandrotas, omenyje turėdamas švedų kilmės visuomenininką J. Ohmaną.
Ir vietinės aktyvistės grąžo rankas: nebeturime savos valdžios, žiniasklaidos – viskas Sorošo ir Briuselio, Ukrainos vėliava užgožia trispalvę, o „vaivorykštiniai“ jau lipa ant altoriaus.
Vietinės aktyvistės grąžo rankas: nebeturime savos valdžios, žiniasklaidos – viskas Sorošo ir Briuselio, Ukrainos vėliava užgožia trispalvę, o „vaivorykštiniai“ jau lipa ant altoriaus.
Argi ne tokiems „performansams“ ploja režisieriai iš rytų?
Argi ne tokiems „performansams“ ploja režisieriai iš rytų?
Istorikas, apžvalgininkas Virginijus Savukynas socialiniuose tinkluose paviešino taiklų įrašą:
„Čia tokį nugirdau kažkur netyčia pokalbį:
– Davai, eikim protestuoti prieš Ukrainą ir prieš NATO!
– Bet mus iškart išvadins kremlinais, supras, kam mes dirbam…
– Tai pasiimkim lietuviškas vėliavas ir nevadins, vaizduosim patriotus.
– Vis vien vadins, jie kiaurai mus mato…
– Tai tada rėksim, kad jie uždraudė lietuviškas vėliavas!“
Akcijos organizatoriai kvietė ir tebekviečia Ukrainos vėliavą kelti liepos 7-13 dienomis.
„Šiaurės rytai“ Ukrainos vėliavą iškėlė daugiau kaip prieš metus – pirmąją karo dieną. Kodėl ji iki šiol plevėsuoja prie redakcijos ir pirmuosiuose laikraščio puslapiuose, paklausė kol kas tik vienas asmuo. Jeigu norinčių paklausti yra daugiau, tačiau dėl kokių nors priežasčių to nedrįsta daryti, galiu atsakyti labai paprastai.
Vėliavą keliame už tuos, kurie nuo užpuolikų gina ne tik savo šalį, bet ir mus. Ukrainos motinos aprauda savo žuvusius sūnus, kad mūsų liktų gyvi. Kad mūsų dukros nebūtų prievartaujamos, o anūkai – grobiami. Kad mums nereikėtų maldauti pagalbos. Kad netektų patirti galingų pasaulio šalių bevalio, nykaus trypčiojimo užpuolikams niokojant tai, kas brangiausia.
Ši vėliava niekaip neužgožia mūsų trispalvės. Ir ji plevėsuos iki pergalės.
