Stovėdami ant Naujųjų metų slenksčio su Biržų krašte gimusia, augusia ir čia dirbančia grožio specialiste, žmona ir dviejų vaikų mama Egle Armakavičiūte-Dūdiene kalbėjomės apie Biržus ir biržiečius, apie moteris ir vyrus, apie žmogaus gyvenimo kelią tobulėjimo link.
– Jus drąsiai galima vadinti tikra biržiete…
– Mes abu su vyru esame tikri biržiečiai. Čia gimėme, mokėmės, čia abu dirbame. Kai grįžome po studijų, daug kas stebėjosi, sakė, jog Biržai – „miręs kraštas, kuriame nėra ką veikti“. Tada paklausiau, kas už tai atsakingas, jei ne mes patys. Manau, jog reikia keisti senus įsitikinimus naujais, ugdyti kritinį mąstymą ir susivienyti. Reikia ne komentuoti rajono blogybes socialiniuose tinkluose, o tapti pozityviems, laimingiems savo gyvenime, savo kūne ir imtis kurti geresnius Biržus – mūsų gimtąjį kraštą.
– Jūs niekada nebuvote emigravę, netgi Vilnius Jūsų nepaviliojo?
– Gyvendama Vilniuje nemačiau perspektyvų. Neįsivaizdavau, kaip ten reikėtų įsigyti būstą, kaip vieniems auginti vaikus. Aš buvau linkusi rinktis grožio sritį, vyras linko prie automobilių. Supratau, jog dirbdami Vilniuje prarasime labai daug laiko tiesiog sėdėdami automobilyje, įstrigę eismo kamščiuose, ilgose mašinų eilėse. Kiek liks kokybiško laiko pabūti su šeima? Vilniuje tu esi tik mažas grūdelis, tik vienas didelės masės dalyvis.
Biržuose viskas arčiau, artimiau, paprasčiau. Grįžome dėl šeimos. Grįžome, kad nebūtume vieni, kad mes padėtumėm tėvams ir jie mums padėtų.
Dabar čia auga mūsų vaikai. Tiesą sakant, būdami jauni, kai gyvenome sostinėje, jautėmės nereikšmingi, nevertingi viščiukai, nes stigo pasitikėjimo, nebuvo patirties. Tik vėliau supratau, kad pasitikėjimas nėra įgimtas – tai savybė, kurią ugdome kiekvieną dieną. Nėra taip svarbu, kaip atrodome kitų akyse, svarbu, kaip jaučiamės savyje, kaip sugebame priimti savo stiprybes ir silpnybes, savo unikalumą. Būnant dvidešimties to suvokimo trūko.
– Dažnas pasiilgsta sostinės kultūrinių renginių, įdomių susitikimų.
– Renginių nestinga ir Biržuose. Be to, jei nori veiklos, turi galimybę pats kurti kultūrą. Tai daryti Biržuose kur kas lengviau nei Vilniuje. Pavyzdžiui, šiais metais, kovo mėnesį, oficialiai įsteigtas Biržų moterų klubas, kur mes dalijamės idėjomis, patirtimis, planuojame ir organizuojame veiklas, renginius, susitikimus ir kt. Smagu, kad Biržų moterų klubas yra vieta, kur kiekviena moteris gali pasijusti reikalinga, suprasta ir priimta patirti moterų bendrystės svarbą ir džiaugsmą.
– Esate šios asociacijos valdybos pirmininkė. Kuo rūpinatės?
– Susirinko įvairaus amžiaus moterys. Koks viso šio darbo tikslas? Burti, susitikinėti, palaikyti. Moterys, pavyzdžiui, sako, jog nori eiti į spektaklį, o neturi su kuo. Arba atsikrausto į Biržus iš didmiesčių ir pasigenda draugų. Čia yra proga susirasti bendraminčių, organizuoti renginius (pvz., sekmadienio pusryčius) ir t. t. Reikia nebijoti ieškoti naujų draugių, užkalbinti, susipažinti, pasakyti komplimentą. Pasitikėjimas savimi suklesti bendrystėje, kai moterys ne konkuruoja, o padeda viena kitai augti, kai palaiko viena kitą. Klube nėra vietos pavyduliavimui, nuvertinimui, nes kiekviena iš mūsų yra unikali ir turi savo stiprybių.
– Jūs jau perkopėte 30-metį…
– Sakoma, jog tiek reikia, kad subręstų smegenų žievė, kad suvoktum, kas esi. Iš lėto ėjau į gilesnio mąstymo pusę, klausdama „kas, kur, kodėl, kokios priežastys, ką daryti“. Padėjo knygos, kursai, internetiniai seminarai. Nevisavertiškumo jausmas traukėsi, atsirado daugiau pasitikėjimo, žinojimo, supratimo. Domėjausi ne tik masažais, bet ir hipnoterapija, rašymo terapija, psichologija ir kt. Pažinau savo charakterio savybes, supratau, kas aš, kokia aš. Supratau, kur yra mano unikalumas ir ką turiu su juo daryti. Žinojimas man labai padeda.
– Ir kokia Jūs esate?
– Aš esu patikima, atvira, pažeidžiama, reikli sau ir kitiems. Siekiu pokyčio, tobulėjimo. Man patinka gilintis į žmonių charakterius, kapstytis ieškant atsakymo. Norisi padėti kitiems. Didžiausią prasmę įžvelgiu padėdama moterims, nes jos jau nuo senų laikų yra pametusios bei pamiršusios save, rūpinasi tik kitais… Dažnai jos net nežino, ko pačios nori. O kai taip, greitai atsiranda jėgų stygius, pavargimas, nepasitenkinimas ir… ligos.
Į masažą ateinančioms moterims patariu atsisukti į save, prisiminti savo dvasinius poreikius ir pajausti fizinį kūną.
– Kaip to mokėtės ir mokotės pati?
– Ne vienus metus gilinausi į žmogaus psichologiją, bandžiau ieškoti „sėkmingo gyvenimo“ recepto ir atsakymų protu. Maždaug prieš penkerius metus pradėjau reguliariai sportuoti, jau treti metai lankau oro jogą. Darau mankštas, praktikuoju kvėpavimo technikas, jau dvejus metus nebevartoju alkoholio. Bet vis tiek vienu metu supratau, jog blogai jaučiuosi savo kūne, o dar pradėjo skaudėti klubą. Man tai nepatiko, išsityriau pas medikus. Tradicinė medicina negalėjo man padėti, todėl pradėjau domėtis, ką man nori pasakyti mano kūnas. Supratau, kad iš tiesų nebuvau linkusi jausti paties kūno, daugiau laiko skirdavau mąstymui. Supratau, kad svarbiausia yra rasti harmoniją tarp kūno, proto ir širdies. Panorau daugiau gilintis į žmogaus kūną.
– Jau minėjote, jog žinių niekada negana. Kokį sprendimą priėmėte?
– Pirmiausia kreipiausi individualioms konsultacijoms į kineziterapeutą. „Kosmosas“, bet vos po kelių užsiėmimų supratau, kaip susitvarkyti su savo kūno skausmais, darant tam tikrus pratimus. Vėliau nusipirkau vadinamąjį norų maratoną pas Mariną Špak, moterų gražaus gyvenimo akademijos įkūrėją. Ji moko sujungti įvairias sritis, padedančias žmogui gerai jaustis. Tapo įdomu, nutariau išmokti sujungti protą, kūną ir širdį.
Tuomet aš jau dirbau su žmogaus kūnu – moterims daugiausiai dariau anticeliulitinius masažus.
Sužinojau apie kitokį – limfoskulptūruojantį masažą. Išvykau į mokymus ir iš jų grįžau kitoks žmogus.
Klientės tvirtina, jog šio masažo ir mano rankų dėka ima keistis gyvenimas, jos pradeda labiau rūpintis savimi, gerėja fizinė ir emocinė būklė.
– Beje, ko dažniausiai siekia moterys?
– Moterys dažniausiai siekia būti gražios ten, kur akivaizdžiai matosi kitiems, dažniausiai dėmesį skiria veidui, kuris yra vizitinė kortelė. Kitkam „nėra pinigų“ arba manoma, jog „nepadės“! Pilvas biržietėms ne prioritetas. Apsirengsi ir nesimatys. Deja, viskas kūne susiję. Nėra taip, kad „patrynus“ veidą atsileis ir pykčio raukšlė… Kadangi priežastis gali būti visai ne tarp antakių, nes patiriamas skausmas ar kitos įtampos kūne atsispindi ir veide, todėl geriausia dirbti su visu kūnu – gal reikėtų atlaisvinti pėdų, nugaros ar pilvo raumenis.
– Jūsų klientės pasakoja, jog joms daug kalbate apie pasitikėjimą, mokote.
– Pasitikėjimo nėra pirkti „Maximoje“ ar kur kitur, jo neatsineši gimdamas, jį reikia išsiugdyti. Pasitikėjimas neužauga per naktį, jis auga nuolatinių mažų pergalių, pažadų sau vykdymo dėka. Juk nepasitikime žmogumi, kuris mums meluoja, kuris nelinki gero.
Kai taip kalbu, klientės sako, jog joms patinka, kai trenerė „spaudžia uodegą“. Žino – teks atsiskaityti. O kodėl žmogus nejaučia atsakomybės prieš patį save? Juk, jei nevykdai sau duotų pažadų, tu negali pasitikėti savimi. Tas žmogus, su kuriuo tau reikės gyventi visą likusį gyvenimą, esi tu pats.
– Apibūdinkite savo klientes, pasakykite, kas joms labiausiai rūpi.
– Pas mane renkasi save mylinčios gerietės. Piktų, pavydžių nepritraukiu. Mane supa burbulas sąmoningų moterų. Nors teko girdėti pasakojimų iš klienčių apie pavydus, intrigas, apkalbas, patyčias jų darbe… Norėčiau, kad tokie dalykai išnyktų.
– Kokios yra silpnosios biržiečių pusės?
– Biržuose tvyro baimės jausmas būti pažeistam. Mums svarbu, ką pasakys kiti. Valdiškose įstaigose valdo gilios povandeninės srovės, apkalbos, gandai, pavydai, šnekos, jog ranka ranką plauna. Bijom būti „suėsti“, bijom būti savimi, bijom būti atviri. Mes užsidarę, mums sunkiau užmegzti naujus kontaktus. Visa savimi tarsi informuojam: „nejudinkit, neklibinkit“…
Bet tik per pažeidžiamumą, per išdrįsimą mes tobulėjame, augame, mokomės.
Biržietės šiuo klausimu tikrai turi, kur augti. Kviečiu moteris keisti savo gyvenimus ir pažinti tikrąją save.
– Kartais užsiėmusios, uždaruose „moterų ratuose“ daug bendraujančios draugės ar žmonos kelia nerimą savo vyrams…
– Patys vyrai turėtų daugiau užsiimti savo reikalais, nes moteris nėra daiktas pašonėje! Partnerystė yra puiku, bet santykiai turi būti paremti pagarba. O pagarba – kai mes vieni kitiems leidžiame būti savimi. Jei moterį kuri nors veikla dvasiškai pripildo, tai ji į savo šeimą grįžta laiminga, motyvuota, kupina geros sveikatos…
Svarbu rasti susitarimą. Be to, vyrai turėtų labiau domėtis savo moterų asmenybėmis, jų norais, svajonėmis. Vyrai, supratę, jog jų moteris keičiasi, išsigąsta, kad ir jiems teks keistis.
Moterys irgi neturi įsikabinti į vyrą kaip į nuosavybę. Manau, jog svarbiausia sąmoningumas, pagarba ir tolerancija kito individualumui.
– Labai sparčiai keičiasi visuomenės požiūriai, tradicijos. Daug kam tai net kelia nerimą. Turbūt ir tokiomis baimėmis pasidalina jūsų klientės…
– Žmonijos kartos labai greitai kardinaliai keičiasi. Vis dažniau kalbame apie dirbtinį intelektą. Aš kartais net save priskiriu prie senų. Aš nebespėju, kartais man sunku suvokti, kartais atrodo, jog pasaulis degraduoja… Daug žmonių nebenori kurti šeimų, auginti vaikų… Visi lenda į socialinius tinklus. O aš gal tam nepasiruošusi, gal aš nenoriu, gal aš senovinė…
Kai apniko tokios mintys, išsipirkau mokymus apie savęs pažinimo sistemą – „Žmogaus dizainas“. Tai man leido giliau suvokti žmogaus prigimtį, pasaulio neapčiuopiamumą. Padėjo man susivokti, jog pasaulis nedegraduoja, bet tokia jo evoliucija, reikia priimti ir prisitaikyti… Tuomet prisiminiau kadaise močiutės pasakytus žodžius, jog „ateina nauji laikai, gimsta nauji žmonės“.
Manau, jog ateityje mes labai nukrypsime į individualumą, unikalumą, išskirtinumą… Žmogus kaip individas keičiasi… Bet juk tai ne degradacija, tai evoliucija. Niekas nestovi vietoje. Urviniai žmonės net nesvarstė, kaip gyvensime mes…
– Tikite, jog yra aukštesnė jėga, reguliuojanti žmogaus likimą?
– Aš tikiu Visata, Energija. Tikiu, jog yra Kažkas, ko mes nesuprantame… Bet likimą kuriame patys, niekas jo iš aukščiau nereguliuoja. Jei taip galvotume, priimtume aukos poziciją. Turime save stiprinti iš vidaus.
Moterys dažnai apgailestauja sakydamos, jog „daryčiau kitaip, jei būčiau liekna, jei būčiau sportininkė“, o nesugeba iš ryto atsikelti šeštą valandą, nesugeba išpildyti nė vieno pažado sau, kad pajudėtų tobulėjimo kryptimi. Todėl sakau, jog reikia kiekvieną dieną žengti po mažą žingsnelį pasitikėjimo savimi, atsakomybės prieš save link, daryti viską, kas gali priartinti svajonių link.
– Moterys teiraujasi, kokio rezultato gali tikėtis po grožio procedūrų?
– Klausia, ar tu gali man garantuoti rezultatą? Atsakau: „Ne, negaliu“. Rezultatą galiu suvokti visiškai kitaip nei klientė. Svarbiausia išsiaiškinti lūkesčius ir suvokti kūno procesų subtilumą, juk kas vyksta kūno viduje, mes nematome, galime tik išjausti, visi organizmai skirtingi. Be to, pati moteris turi daryti mankštą, vaikščioti, gerti pakankamą kiekį vandens, stengtis būti pozityvi… Kiekvienas dėl meilės sau turi rūpintis savo fiziniu kūnu, savo protu ir savo širdimi.
– Ką sutinkant Naujuosius metus norėtumėte palinkėti biržiečiams vyrams ir moterims?
– Daugiau sąmoningumo, daugiau atvirumo, daugiau tobulėjimo, platesnio požiūrio į pasaulį! Eikime į bendrystę ir atjautą vienas kitam bei sau!
Nuotraukos iš Eglės Armakavičiūtės-Dūdienės šeimos albumo.
