Prieš kelias savaites Biržų „Saulės“ gimnazistui, jaunųjų šaulių būrio vadui Gabrieliui Šlevui Lietuvos šaulių sąjungos laikinai ėjęs vado pareigas Tadas Venskūnas įteikė apdovanojimą ,,Už nepriekaištingą tarnybą ir aktyvią šaulišką veiklą puoselėjant pilietines vertybes“. Su Gabrieliumi Šlevu kalbėjomės apie jo šaulišką veiklą, pomėgius, nuotykius, kaip jam sekasi vadovauti bendraamžiams ir didžiulę meilę savo kraštui.
– Gabrieliau, kodėl tu šaulių gretose?
– Kariuomenė mane traukė nuo pat vaikystės. Ne kiek karininko duona, kiek kario. Mane labai įkvėpė mano krikšto tėtis, kuris po tarnybos liko kariuomenėje. Mūsų su krikšto tėčiu bendros vertybės, abu vienodai žiūrime į tarnybą, atsakomybę prieš valstybę. Taip pat karys savanoris mano dėdė Klaipėdoje. Todėl ir nusprendžiau pasižadėti šauliams. Į šaulių organizaciją atėjau 2018 m., pasižadėjau – 2019 metų birželio 1 dieną Lietuvos šaulių sąjungos šimtmečio šventėje Vilniuje.
Mano abu broliai Dovydas ir Augustas taip pat šauliai, neseniai šaule tapo ir mano mama Vita. Šeima mamos žingsniui pritarė. Tik tėtis dėl laiko trūkumo kol kas nepriklauso organizacijai. Mus labai įkvepia ir mūsų vadai – Vidutis Šeškas ir Inga Arlikevičienė.
– Kaip taip greit padarei karjerą – tapai būrio vadu?
– Kuopoje yra du būriai. Vienam iš jų vadovauju. Svarbiausia – būti motyvuotam. Šaulių organizacijoje vyksta tokios pakopų stovyklos. Tose stovyklose mokomės topografijos, šaudyti, rikiuotės, vyksta žygiai, fizinis pasirengimas. Kiekvienas rytas prasideda mankšta. Vyksta naktinės pratybos. Kuo aukštesnė pakopa, tuo didesnis fizinis pasirengimas. Jau esu praėjęs tris pakopas. Vadai sprendžia, kam suteikti būrio vado pareigas, bet ir pats turi būti motyvuotas, ruoštis. Iš pradžių buvau skyriaus vadas, nes būrys yra suskirstytas į skyrius. Būrio vadu tapau 2021 metais. Būrį sudaro 30 žmonių. Mūsų kuopoje yra du būriai, tai kai užimtas kitas vadas, tenka vadovauti ir 60 žmonių. Man vadovauti šauliams patinka. Tik kai tenka stovyklose vadovauti bendraamžiams, šiek tiek jaučiu įtampą.
– Jūsų būrys labai disciplinuotas. Kaip pavyksta pasiekti, kad bendraamžiai ir jaunesni šauliai tavęs klausytų?
– Labai priklauso nuo užsiėmimų. Jei užsiėmimai įdomūs, visi įsitraukia, visiems įdomu. Jei bus nuobodu, susitarti sunkiau. Todėl vadai sugalvoja įdomių užsiėmimų.
– Kokie užsiėmimai šauliams labiausiai patinka?
– Įdomiausia eiti į žygius, vykti į keliones. Iš pradžių dalyvauti šventėse, stovėti rikiuotėse prie paminklų atrodė nuobodu ir man pačiam. Tačiau paskui supranti, kad istoriją mes turime prisiminti. Ypač tremtinių, partizanų. Nes kas – jei ne mes, ne šauliai. Kiti bendraamžiai dažnai sako: ai, čia istorija, kažkada kažkas buvo, nebeįdomu. Man labai įdomi karybos istorija, XX a. pradžios Lietuvos istorija.
– Ar jus, jaunus žmones, paveikė karas Ukrainoje? Ar eitų jaunimas ginti savo šalies?
– Patriotiškumo, manau, karas nelabai pridėjo, nes ir prieš karą jis niekur nebuvo dingęs. Mes, jaunieji šauliai, dar nesame stipriai pasirengę karyboje, todėl karo atveju galėtume būti tik pagalbininkais vyresniems. Tačiau savo tėvynei jaučiu didelę meilę, todėl jos niekada neišduočiau.
– O į šaulių organizaciją atėję vaikai suvokia organizacijos tikslus? Galbūt jiems tai atrodo kaip nuotykis, laisvalaikio praleidimas su draugais?
– Pats į organizaciją atėjau 13 metų.
Iš pradžių tikrai galvoji, kad čia smagiai praleisi laiką, pabūsi su draugais. Paskui supranti, kad tai – ne paprastas būrelis, kad kai ko daryti negalima. Po truputį įpranti prie disciplinos, tvarkos.
– Užsiėmimų metu šauliukai neturi rankose mobiliųjų telefonų, kas šiais laikais jau atrodo neįprasta?
– Tokia tvarka: užsiėmimų metu telefonais naudotis negalima. Stovyklose telefonai apskritai surenkami visai savaitei. Galima juos paimti tik retkarčiais, kai reikia paskambinti. Po septynių dienų supranti, kad to telefono nebereikia.
– Papasakok kokį smagų nuotykį iš šaulių veiklos.
Įsimintiniausias buvo naktinis žygis nuo Palangos iki Klaipėdos „Sukilėlių keliais“. Buvo tikrai smagu, įdomu, daug įspūdžių, nes didelė dalis maršruto ėjo paplūdimiu. Naktį prie jūros jausmas visai kitas. Žygis vyko minint Klaipėdos sukilimo dieną, sausio mėnesį, todėl nebuvo šilta. Kitas įsimintinas įvykis – bėgimas „Runway run“ Šiaulių aviacijos bazėje 2019 metais. Šiais metais po gana ilgos pertraukos bėgimas bus rengiamas vėl, žadame dalyvauti. Šiame bėgime didžiulį įspūdį padarė tai, kad bėgant visai šalia kyla ir leidžiasi naikintuvai, o po to vyksta didelė karinės technikos paroda.
– Teko girdėti, kad pini išlikimo apyrankes ir mokai to daryti savo draugus?
– Šį užsiėmimą radau per karantiną. Išlikimo apyrankę turėti labai pravartu. Tai – supinta 3 metrų juostelė, kurią bet kada gali išardyti ir panaudoti, pavyzdžiui, batraiščio vietoje, prisirišti ką nors prie kuprinės ar panašiai. Prie apyrankės galima pritvirtinti net titnago skeltuvą. Žygyje toks dalykas visada pravers. Mokau ir draugus pinti apyrankes.
– Papasakok ir apie savo antsiuvų kolekciją.
– Antsiuvų kolekciją pradėjau rinkti 2019 metais, todėl dar negaliu prilygti tikriems kolekcininkams. Tačiau kolekciją vis pildau, kai tik yra galimybė. Dažniausiai keičiuosi su kariais. Labai daug prie mano kolekcijos prisidėjo vadas Vidutis, krikšto tėtis, na ir iki dabar dažnai paklausiu pažįstamų karių, šaulių, ar kas nors neturi antsiuvų, kuriuos galbūt atiduotų, parduotų, nes dažnai tokie daiktai pas žmones mėtosi ir renka dulkes, o man – džiaugsmas, gavus naują į antsiuvą į kolekciją. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Manau, kad kai surinksiu didesnę kolekciją, būtų galima surengti parodą muziejuje ar kur nors kitur laikinai eksponuoti. Tokios kolekcijos pristatymo Biržuose dar nėra buvę, tad, manau, ateičiai tai visai nebloga mintis.
– Galbūt ir savo ateitį sieji su kariuomene?
– Į Karo akademiją stoti neketinu, tačiau norėčiau įsilieti į karių savanorių gretas. Svajoju apie mediko specialybę, norėčiau įgyti paramediko specialybę ir ją panaudoti kariuomenėje. Dar norėčiau išbandyti save misijoje kurioje nors šalyje. Bet abejoju, ar ištversiu namų ilgesį.
– Tai emigranto dalia – ne tau?
– Manau, kad verčiau gauti mažesnį atlyginimą, negu gyventi svetimoje šalyje. Tai būtų ne mano šalis, ne mano kalba. Išvykti net nekyla minčių.
– Ar didžiuojiesi gavęs apdovanojimą už nepriekaištingą tarnybą ir aktyvią šaulišką veiklą?
– Apdovanojimą įteikė laikinai ėjęs Lietuvos šaulių sąjungos vado pareigas Tadas Venskūnas. Labai džiugu už tokį netikėtą apdovanojimą, nes tik atvykęs į rinktinės štabą Panevėžyje sužinojau, ko tiksliai važiavome. Maniau, kad vyksime į susitikimą su vadu, galbūt aptarsime veiklą Šaulių sąjungoje ir aptarsime, ką mes veikiame Biržuose. Vis dėlto vykome ne tik dėl to.
– Ar draugai vertina tavo šaulišką veiklą?
– Vieni kariškos veiklos baidosi, o kiti, prijaučiantys, žiūri pagarbiai. Yra ir tokių, kurie ketina rinktis kario kelią.
– Ačiū už pokalbį.
