1
1991 metų sausio 12 diena buvo šeštadienis. Jau visą savaitę įtampa tik augo. Sovietiniai smogikai įžūliai demonstravo savo jėgą ir, panašu, tikrino, ar yra kokios ribos, kurių nevalia peržengti. Buvo šalta, nors iki arktinio speigo dar toli. Prie Aukščiausiosios tarybos pastato atėjau su keliais grupiokais. Žmonių buvo daug ir vis plaukė prieštaringos naujienos.
Kiek pašalę nusprendėme, kad derėtų prie Lietuvos televizijos ir radijo pastato keliauti ar net prie Televizijos bokšto, nes, kaip kažkas paskelbė, ten važiuoja tankai.
Jau kelyje girdėjome dundesį iš šūvių garsus. Sutikome nusigandusius žmones, kurie ragino nesiartinti prie Konarskio gatvės, nes ten tankai ir kariai.
Ar buvo baisu? Taip. Pamenu, koks buvo išsigandęs mamos balsas, kai pagaliau galėjau jai paskambinti ir pasakyti, kad esu sveikas ir gyvas. Ji tik spėjo man pranešti, kad mano pusbrolis pašautas prie bokšto.
2
Šiandien, kai kasdien matome okupantų kruviną orgiją Ukrainoje, kai skelbiama apie žuvusius taikius gyventojus, Sausio įvykiai gali atrodyti nedidele detale, kaip ir tai, kad prie Laisvės aukuro pakako keliolikos žmonių aukos. Tačiau ir vienas žuvęs žmogus yra per daug. Sausio įvykiai yra toje pačioje grandinėje, kurios pradžia dar siekia enkevedistų terorą, ir yra realus pavojus, kad Ukrainos tragedija gali nebūti pabaiga.
Anuomet, kai stovėjome ilgiausioje mano matytoje eilėje, kurioje kantriai laukėme galimybės atsisveikinti su Sporto rūmuose paguldytais didvyriais, gerai pamenu bičiulio frazę: „Mes privalome to niekada nepamiršti ir visiems pasakoti, kas iš tiesų įvyko.“
Anuomet, kai stovėjome ilgiausioje mano matytoje eilėje, kurioje kantriai laukėme galimybės atsisveikinti su Sporto rūmuose paguldytais didvyriais, gerai pamenu bičiulio frazę: „Mes privalome to niekada nepamiršti ir visiems pasakoti, kas iš tiesų įvyko.“
Atrodė, kad jis išsakė elementarią tiesą, kuriai negali niekas prieštarauti. Tačiau praėjo ne tiek daug laiko, kai vis garsesnės tapo kalbos, kad, tikėtina, būtų pavykę išvengti aukų, jei anuometinė valdžia nebūtų kietakaktė, kad provokatoriai esą tyčia skatino agresiją, kad ant stogų buvo Sąjūdžio snaiperiai ir „savi šaudė į savus.“ Dar po kurio laiko, per iškilmingą Sausio įvykių paminėjimą, netoliese susirinkusi minia nusprendė baubimu išreikšti susikaupusį pyktį ir kartojo, kad ne dėl tokios Lietuvos jie kovojo.
3
Man iki šiol atrodo, kad būtent Sausio įvykiai ir jų atminimas yra tai, kas turėtų mus visus sutelkti, nepaisant politinių simpatijų, socialinio statuso ar tai, ką galvojame apie Landsbergį. Tarsi ir mūsų valstybės istorija suteikia viltį, kad, kai būna tikrai sunku, mokame būti vieningi ir stiprūs. Tiesa, būta ir išimčių. Viena jų – 1940 metų birželis. Kai paprasčiausiai atidavėme į budelių rankas jų nurodytus pareigūnus, kai nuspręsta rinktis „mažesnį blogį“. Tačiau tiesa ta, kad blogis turi tendenciją plėstis, kaip virusas. Sausio įvykius galima vertinti, kaip alternatyvų scenarijų birželio bailumui. Lygiai kaip Maidanas perkeitė per sovietmetį gerokai nutautintą, išvargintą ir pernelyg Rytų link nuklydusią ukrainiečių tautą.
Tačiau, pripažinkime, turime unikalų sugebėjimą susipriešinti dėl bet ko. Pavyzdžiui, dėl gražios gėlės neužmirštuolės.
Mano supratimu, neužmirštuolės susiejimas su Sausio įvykiais – tai vienas labiausiai vykusių būdų perteikti jaunajai kartai laisvės kovų atminties svarbą. Kiekviena iškilmė turi savo specifiką. Pavyzdžiui, per Valstybės dieną giedama Tautinė giesmė, neįsivaizduoju Vasario16-osios be plazdenančios trispalvės. Kokia čia gali būti konkurencija? Absoliuti dauguma mūsų valstybės švenčių primena kainą, kurią tenka sumokėti už norą gyventi laisvai.
4
Ar už tokią Lietuvą kovojome? Didžiausias paradoksas, kad griežtai neigiamai paprastai atsako tie, kurie, geriausiu atveju, stebėjo, kur pasisuks politinių permainų vėjas. Mano pusbroliui, pašautam prie bokšto ir paskui iškentusiam ne vieną kojų operaciją, nekyla mintis, kad suklydo, kad geriau galėjo pabūti už kitų nugarų.
Na, o šiandien klausimas – kiek branginame savo valstybę ir jos laisvę – ir vėl nepaprastai aktualus.
Man nekyla abejonių, kad per trisdešimt metų bendromis pastangomis pasiekta nepaprastai daug. Esame pakankamai stipri Europos valstybė, vertinama ir girdima demokratiniame pasaulyje. Šiandien matome tai, kaip galėjo augti ir stiprėti Tarpukario Lietuva, jei tik būtų turėjusi daugiau laiko. Tiesa, ir mums iki Mozės žymos, keturiasdešimties metų, kai išsivadėjo paskutiniai vergo dvasios likučiai, dar liko pasistengti. Tikrai turime ką ginti ir svarbiausia, kad nuoširdžiai kiekvienas atsakytume, kad esame pasiryžęs tai daryti. Vien jau dėl tų, kurie žuvo ar buvo sužeisti per Sausio įvykius, atminties. Nebūtinai su ginklu rankoje, veikiau kiekvienas ten, kur daugiausia gali nuveikti.
5
Pokariu buvome likę vienui vieni. Šiandien tokie tikrai nesame. Tačiau svarbiausia, kad patys rodytume laisvo žmogaus pavyzdį. Laisvas žmogus neeikvoja jėgų murmėjimui ir skundams, nekontroliuoja, kaip gyvena kiti, bet atsakingai gyvena savo gyvenimą ir brangina savo Tėvynę, net jei ji dar nėra tobula.
