/ asmeninio archyvo nuotr.
Švenčiant Spaudos atgavimo dieną įprasta dėkoti visiems, kas rūpinasi tuo, kad mūsų visuomenės plaučius pasiektų informacijos deguonis, kad kiekvienas iš mūsų galėtume geriau pažinti ir orientuotis pasaulyje, kuriame gyvename. Sąžiningai ir profesionaliai savo pareigas atliekantis žurnalistas yra tikra dovana visai visuomenei.
Tačiau turime garsiai kalbėti ir apie tai, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria žurnalisto profesija. Nors mūsų laikais, kai informacijos srautai turi ypatingą svarbą žmonių gyvenimams, žurnalistai mėgsta puikuodamiesi vadintis „ketvirtąja valdžia“, tačiau dera pripažinti, kad pati žurnalisto profesija yra atsidūrusi gilioje tapatybės krizėje.
Sąžiningai ir profesionaliai savo pareigas atliekantis žurnalistas yra tikra dovana visai visuomenei.
Pradėkime nuo to, kad šiandien išsitrynė riba tarp žurnalisto darbo ir to, kad praktiškai kiekvienas galime viešai transliuoti norimą informaciją per įvairiausias socialines medijas. Kai visi pradeda elgtis kaip žurnalistai, kyla klausimas – ar dar turi prasmę profesionalai, kurie savo profesijai skiria visą laiką, žinias, įgūdžius? Prisiminkime, kad vienu pirmuoju moderniu žurnalistu tapo rašytojas Danielis Defo, kuris vyko į potvynio vietą ir paskui perpasakojo tai, ką išvydo, miestiečiams, kurie iki tol turėjo tenkintis tik gandais. Žurnalistas tampa patikimu tarpininku, kuris ieško svarbios informacijos ir paskui ją suprantamai perteikia auditorijai.
Tokio tarpininko poreikis išaugo, didėjant žmonių raštingumui, atsiradus galimybei santykinai pigiai informacijos sklaidai per laikraščius ir žurnalus. Vykstant technologijų progresui daugėjo komunikacijos kanalų, tačiau žurnalistikos esmė išliko. Tiesa, vis didėjo jų įtaka ir apibūdinimas „ketvirtoji valdžia“ nėra vien meilikavimas, bet įaugusios žurnalistų įtakos pripažinimas.
Kiekviena lazda turi du galus. Stiprėjant žurnalistikos įtakai, vis dažiau ji buvo paverčiama propagandos įrankiu. Per visą XX amžių politinės valdžios ir žurnalistų santykiai kupini įtampų. Totalitariniai režimai žiniasklaidos priemones pavertė „naujo žmogaus“ formavimo įrankiu. Tiesa, tuo pat metu būta žurnalistų, kurie gynė savo profesijos prestižą ir bandė išnaudoti alternatyvius kanalus.
Šiandien populiaru žurnalistus vadinti „žurnaliūgomis“ ir sakyti, kad jie parsiduoda bet kam, rašo tik dėl to, kad patrauktų dėmesį, o ne siekdami tiesos. Tačiau esminis klausimas – kokius mes lūkesčius keliame žurnalistikai? Ar nėra taip, kad mums patinka tik tai, kas patogu ir atitinka mūsų įsitikinimus?
Dar vienu iššūkiu tapo tai, kad perėjome į visuomenę, kurioje problema yra ne informacijos deficitas, bet jos perteklius. Didžiąja dalimi dėl naujų technologijų galimybių. Žurnalisto darbas vis labiau primena ne medžiotojo, bet muitininko. Svarbiu uždaviniu tampa – kaip atskirti tai, kas svarbiausia, nuo neesminių detalių?
Tuo pat metu keičiasi lūkesčiai žiniasklaidai. Ji tampa šiuolaikinio gyvenimo fonu, iš kurio tikimasi ne vien informacijos, bet ir pramogos, nuolatinių dirgiklių. Kovos lauku tampa ribotas žmogaus dėmesys ir žurnalistas išgirsta reikalavimą: privalote ne tiek sąžiningai informuoti, atskirdami faktus nuo vertinimų, remdamiesi tik patikimais ir būtinai keliais šaltiniais, tačiau turite sudominti, suvilioti auditoriją.
Drįstu teigti, kad toks žurnalistikos misijos pasikeitimas trumpuoju laikotarpiu kažkiek padėjo, bet vėliau tapo prakeiksmu. Kiekvienas rėksnys (nesvarbu, kokiais komunikacijos kanalais naudojasi, koks turinys) gali vadinti save žurnalistu. Nes riksmo (beje, žodžio reklama ištakos – yra lotyniškas „rėkti“) esmė yra veiksmingumas, o ne tai, kiek jis pagrįstas, sąžiningas etc.
Ar noriu pasakyti, kad žurnalisto profesija yra atgyvena? Anaiptol. Tai tas resursas, kuris galėtų detoksikuoti orą, kuriuo „kvėpuoja“ mūsų smegenys ir širdys.
Šiandien populiaru žurnalistus vadinti „žurnaliūgomis“ ir sakyti, kad jie parsiduoda bet kam, rašo tik dėl to, kad patrauktų dėmesį, o ne siekdami tiesos. Tačiau esminis klausimas – kokius mes lūkesčius keliame žurnalistikai? Ar nėra taip, kad mums patinka tik tai, kas patogu ir atitinka mūsų įsitikinimus? Ar mums labiau patinka rimti žurnalistiniai tyrimai, į kuriuos įdėta daug profesionalaus darbo, ar pikantiškų gandų perpasakojimas?
Beje, Danielis Defo baigė gyvenimą skolose ir priverstas palikti namus. Tai priminimas, kad talentas ir darbštumas ne visada garantuoja gerovę, labai daug kas priklauso nuo auditorijos, kuri paprastai daug reikalauja iš žurnalistų, politikų, mokytojų, bet ne iš savęs,
Ar noriu pasakyti, kad žurnalisto profesija yra atgyvena? Anaiptol. Tai tas resursas, kuris galėtų detoksikuoti orą, kuriuo „kvėpuoja“ mūsų smegenys ir širdys. Todėl nuoširdžiai sveikinu, reiškiu pagarbą ir palaikymą kiekvienam žurnalistui, kuris ar kuri nepaliauja kovoti už savo profesijos prestižą ir už mūsų teisę siekti tiesos. Netiesa, kad vienas žmogus nieko negali. Todėl svarbus kiekvienas tikras žurnalistas. Kitas dalykas – kai žmonės veikia bendrai, gali gerokai daugiau nei po vieną. Todėl sau ir visiems šio teksto skaitytojams linkiu tapti tokia auditorija, kuri puoselėtų ir stiprintų žurnalistus, o ne blokštų juos į neviltį.
Andrius Navickas
