Tekstas rašytas pieš Eurovizijos konkurso finalą
Po antrojo Eurovizijos pusfinalio pajutau abejingumą ir paskui liūdesį. Nes Eurovizija man visada suteikdavo daugiau azarto, daugiau visko. Prieš pusfinalius kaskart susirasdavau ne tik dalyvių pasirodymus, bet ir jų vertinimus, reakcijas ir t. t. O dabar daugiau azarto stebint diskusijų laidas apie tai, kaip kils mokesčiai, ir šalia naujienų reportažus apie Estijos erdvėje skraidančius rusų naikintuvus ir vandenis raižančius jų tanklaivius.
Abejingumas, liūdesys, azartas, reakcijos – šie mano jau minėti žodžiai yra apie emocijas. Jos mus veda per Eurovizijos konkursą ir leidžia pasirinkti. Ne kažkokios racionalios analizės, nors jos gal irgi įdomios, o būtent emocijos išrenka Eurovizijos nugalėtoją.
Pirmą kartą pasijutau nužudyta emociškai, kai klausydama reakcijų į Eurovizijos dainas Youtube, išgirdau vieną europietį samprotaujant, kad galbūt tokį lyrinio dainos herojaus liūdesį ir emocinį kolapsą sukėlė jo išsiskyrimas su mergina ir dėl to atlikėjų drabužiai primena psichiatrinės ligoninės pacientų drabužius.
Ne į temą dabar, bet politikus irgi išrenkame savo emocijomis arba dėl tikėjimo, kas irgi nėra racionalu, bet ypač pastovu. Užtat ką nors padaryti per emocijas yra stipriau, staigiau, mažiau prognozuojama, nors, jeigu kalbame apie politiką, – tiems, kas išrinkti emocijomis, kaip tik ir tinka tas savotiškas netikėtumo ginklas. Tiek apie rinkimus.
Eurovizijoje yra daug politikos (nepaisant to, kad ten jos kažkaip turėtų nebūti). Metai iš metų daugybė Europos žiūrovų balsuoja savo tikėjimu – už kaimyniškas šalis, už šalis partneres. Ir kaip minėjau – šie pasirinkimai labai pastovūs ir prognozuojami. Tačiau daugumą visada nulemia vertinimas emocijomis.
Mes tik galime įsivaizduoti, kaip dirba Eurovizijos dainų autoriai, atlikėjai ar prodiuseriai, kokias technologijas jie naudoja tam, kad kuo tiksliau pataikytų į nervą. Galbūt kartais niekas niekur netaiko. Galbūt kai kas persistengia su detalėmis. Kartais tomis detalėmis kaip tik ir apdangsto to emocinio užtaiso nebuvimą. Keičiasi suknelių spalvos, šokėjai tampa mikrofonų laikytojais, tiesmukai naudojama laisvės estetika, kuri jau senokai praradusi turinį, atlikėjai skraido scenoje kartu su drakonais, kai kas dainuoja tiesiog dviprasmybes, bet visa tai tik išspaudžia mažą šypseną (bent man), galbūt įsimena melodija, ritmas, o emocijos nekyla. Jos nuo daugialypio realybės konteksto yra atbukusios.
Atbukusios ne niuansais, bet kartais dėl to Eurovizija praeina ramiai, be didesnių emocijų – kaip šiemet.
Net jeigu dar kartą Europa nepajus to skausmo, kurį jaučia Ukraina, kurį jaučiame mes, aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, tik neemocingai, o kantriai ir lietuviškai.
Labai nuoširdžiai ir šviesiai džiaugiausi kokią minutę, kai „Katarsis“ pateko į finalą. Tačiau nepalyginamai daugiau emocijų man ši daina kėlė ją išrenkant Lietuvoje. Nesakau, kad ji buvo pati pačiausia man tą vakarą, bet pirmuosius kartus aš negalėjau jos klausyti be ašarų, t. y. – be emocijų.
Ji užkabino ne mano protą, o būtent emocijas. Tai bandžiau paaiškinti tiems, kas dainos nesuprato, nes, mano nuomone, joje reikėjo atpažinti savo paties jausmą, kai kelerius metus iš eilės žiūri į skausmą, sakai, kad jį matai ir jautiesi bejėgis artėjančios apokalipsės akivaizdoje. Kaip turi atrodyti žmogus, kai aplinkui sprogsta viskas, ką jis mato ir pažįsta?
„Katarsio“ nariai buvo labai kuklūs ir santūrūs neaiškindami, kaip kas turi ją iššifruoti. Manau, kad kažkas kitas turėjo kalbėti už juos, jeigu Lietuva norėjo siųsti kokią nors žinutę. Gal apie roką, kuris sugriovė sovietų sąjungą ir tapo mūsų istorija, ir neimkim į širdį, kad roko mada dabar kita, juk širdis ta pati… Lietuviai, kaip visada, liko kuklūs ir truputį keisti. Gal sutrikę? Nedžiaugsmingi, neemocionalūs, be dramos, sukaustytos veido mimikos ir žvilgsniai, kurie neturėtų atrodyti kvailai, o „siųsti žinutę“.
Ji užkabino ne mano protą, o būtent emocijas. Tai bandžiau paaiškinti tiems, kas dainos nesuprato, nes, mano nuomone, joje reikėjo atpažinti savo paties jausmą, kai kelerius metus iš eilės žiūri į skausmą, sakai, kad jį matai ir jautiesi bejėgis artėjančios apokalipsės akivaizdoje. Kaip turi atrodyti žmogus, kai aplinkui sprogsta viskas, ką jis mato ir pažįsta?
Reakcijos į šią dainą užsienyje buvo gerokai pagarbesnės nei lietuvių ir gerokai palankesnės. Tačiau ką dainoje pajuto europiečiai? Tai, ką atpažino – daugiausia roko stilių. Jiems „Katarsio“ daina priminė „Radiohead“ – taigi emocijas, kurias šios grupės (ir panašių į ją) muzika jiems keldavo. Bet vis dėlto ten vyraujančių temų „Katarsio“ dainoje nėra.
Pirmą kartą pasijutau nužudyta emociškai, kai klausydama reakcijų į Eurovizijos dainas Youtube, išgirdau vieną europietį samprotaujant, kad galbūt tokį lyrinio dainos herojaus liūdesį ir emocinį kolapsą sukėlė jo išsiskyrimas su mergina ir dėl to atlikėjų drabužiai primena psichiatrinės ligoninės pacientų drabužius.
Antras knock-out‘as buvo ant turkio spalvos kilimo, kai Ivetė „Katarsio“ paklausė, ar Bazelyje jiems krito į širdį kieno nors akys. Dalyviai atsakė gražiai – kiekvieno žmogaus akys yra ypatingos, o Ivetė įsižeidė, kad ne jos.
Ką pajuto Europa? Nuo ko atbukę jie? Ką jie supranta apie mus? Ar juos irgi labiausiai užgauna tai, kas labiausiai užgauna mus?
Tad po visko emocijos liko švelnios. Ne vatinės vis dėlto (tikėjimas neleistų), bet atbukusios. Ką pajuto Europa? Nuo ko atbukę jie? Ką jie supranta apie mus? Ar juos irgi labiausiai užgauna tai, kas labiausiai užgauna mus?
Ir vis dėlto, ar džiaugiatės dabar, jau po to, kai mūsiškiai finale? Net jeigu dar kartą Europa nepajus to skausmo, kurį jaučia Ukraina, kurį jaučiame mes, aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, tik neemocingai, o kantriai ir lietuviškai. Maždaug taip, kaip ir atrodo mūsų „Katarsis“.
Reda Kučinskaitė
