Turbūt kiekvienas iš mūsų yra klestelėjęs ant sofos, įsijungęs televizorių ir išvydęs indišką serialą. Vos tik sekundei „užmetęs“ akį supranti – Indiją ir Lietuvą skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir begalė kultūrinių skirtumų. Vieni pastarųjų nemėgsta, o kiti – dėl jų gyvena. Vienas tokių pavyzdžių – Vilniaus universitete Pietų Azijos studijas kremtanti biržietė Orinta Braknytė, serialų rėmus iškeitusi į nesuvaidintą realybę. Studijuoti į Indijos Pandžabo valstiją pusmečiui išvykusi mergina atskleidžia, kad būtent kitame pasaulio kampelyje pradėjo rašyti tikrąją savo gyvenimo istoriją. Tą ji daro ne rašikliu, o svajonių įkvėpta drąsa.
– Iš kur tavyje atsirado ta didžiulė meilė Indijai?
– Pirmiausia, tai mano mama visuomet buvo didelė indiškų serialų gerbėja. Galiausiai juos žiūrėti pradėjome kartu. Vėliau sužinojau apie tradicinį indišką piešimą ant rankų – chna. Pradėjau juo domėtis. Trečia, akimirksniu pamilau hindi kalbą, kurią girdėdavau serialuose. Eidama į Biržų „Atžalyno“ pagrindinę mokyklą 8-oje klasėje nusipirkau Vilniaus universiteto išleistą hindi kalbos vadovėlį, iš kurio mokiausi. Taip ir užgimė meilė Indijai.
– Nuo tada buvai užtikrinta, kad čia tavasis kelias?
– Kai 10-oje klasėje atėjo laikas rinktis mokymosi dalykus, labiau klausiau aplinkinių, o ne savęs, ir pasirinkau tai, ko nelabai mėgau. Tuos nemėgstamus dalykus gimnazijoje mokiausi pusantrų metų, kol galiausiai, likus pusmečiui iki brandos egzaminų, paklausiau širdies ir pasikeičiau beveik visą mokymosi planą. Manau, kad toks drastiškas sprendimas tikrai nėra dažnas tarp mokinių. Supratau, kad mano tikslas ir svajonė yra niekas kitas, tik Indija.
– Kodėl jaunas žmogus neturėtų baimintis pokyčių?
– Jaunas žmogus neturi savęs suvaržyti į tam tikrus rėmus ir visuomet privalo siekti svajonių. Kartais atsitiks taip, kad aplinkiniai gal ir nepritars, nesutiks su tavimi, bet tai nereiškia, kad turi išsižadėti to, ką myli. Mano mama buvo bene vienintelė, kuri visada palaikė maniškę Indijos svajonę, o kiti artimieji į tai žiūrėjo ne taip užtikrintai. Svajoja juk jaunas žmogus, tai jo gyvenimas, todėl savęs varžyti nereikia. Kas iš to, jeigu visą gyvenimą bijosi pokyčių ir darysi ne tai, kas patinka?
– Kaip vadinasi tavo studijos, kurias pasirenka tikrai retas jaunuolis?
– Pietų Azijos studijos Vilniaus universitete. Tai yra Lietuvoje vienintelės tokios studijos, kur būtų nagrinėjamas Pietų Azijos regionas. Pirmiausia mokėmės istoriją, tada pradėjome gvildenti hindi bei sanskrito kalbas. Šios studijos skatina į viską žvelgti per šiek tiek kitokią prizmę, pažinti kultūrinius skirtumus bei lavinti kritinį mąstymą. Gilinamės į aktualias problemas. Būtent tai ir labiausiai patinka.
– Jau užsiminei apie piešimą ant rankų. Ką ši meno rūšis reiškia Indijos kultūroje?
– Jei kalbėtumės gyvai, tai pamatytum, kad abi mano rankos yra visiškai išpieštos. Indijos kultūroje toks piešimas turi labai seną tradiciją. Iš pradžių pagrindinis tikslas buvo vėsinti rankas, o vėliau – papuošti save įvairiausioms šventėms. Pavyzdžiui, vestuvėse iš visų merginų tikimasi, kad jos turės išpieštas rankas – tai grožio etalonas. Ant rankų piešiu tada, kai būna liūdna. Piešimas užtrunka nemažai laiko, todėl galiu ramiai apmąstyti dalykus, pabūti su savimi.
– Kaip gimė mintis išvykti studijuoti į Indiją?
– Ta mintis manyje slypėjo jau senų seniausiai, tikriausiai nuo pat 8-os klasės. Labai gerai atsimenu, kaip grįžusi po mokyklos plaudavau indus ir mintyse skaičiuodavau metus, likusius iki kelionės į Indiją. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek ten nuvažiuosiu. Nuo tada, kai įstojau į šią studijų programą, žinojau, kad tikrai vyksiu studijuoti į savo svajonių šalį. Būtų buvę visiška nesąmonė neišnaudoti tokios progos.
– Koks jausmas jau beveik tris mėnesius gyventi visiškai kitame pasaulio kampelyje?
– Mano kolegai, su kuriuo esame atvykę, čia yra 10-as kartas Indijoje, o man – pirmas. Jis visada man pasakodavo, koks jausmas yra atvykti į Indijos oro uostą ir žengti pirmąjį žingsnį į lauką. Jis pasakodavo, kokia bus kaitra, kvapai, triukšmas, aplinka. Būtent pagal tuos pasakojimus viską ir įsivaizdavau. Labai laukiau to jausmo, to Indijos jausmo. Pirmą kartą eiti Indijos žeme buvo visiškai nerealu ir nepakartojama. Viskas aplinkui buvo tiesiog kitaip – tarsi sapne. Nors dabar čia gyvenu jau beveik tris mėnesius, vis dar nesuprantu, kad esu Indijoje.
– Koks skirtumas yra, pavyzdžiui, tarp gyvenimo Vilniaus universiteto ir Indijos universiteto bendrabutyje?
– Mano universitete, tiek studijuojant, tiek gyvenant bendrabutyje, yra labai daug saugumo taisyklių, kurių privalu laikytis. Kalbant apie bendrabutį, tai jeigu tu nori išeiti už jo ribų, turi užpildyti specialų prašymą internetinėje svetainėje ir gauti bendrabučio vadovo sutikimą. Nepaisant to, sutikti su išėjimu turi ir tavo tėvai. Išėjimų skaičius ribotas. Merginos į bendrabučio teritoriją turi grįžti iki 20 val. Jeigu taisyklių nesilaikoma, galimos skirtingo dydžio baudos, laikinas nušalinimas nuo paskaitų.
Gyvenu dviviečiame kambaryje, kuriame turiu mažą virtuvėlę, privatų tualetą ir dušą. Kambaryje yra ir oro kondicionierius. Bendrabučio sąlygos yra tikrai geros. Įdomus faktas – čia labai daug šunų, kurie visiškai laisvai vaikšto bendrabučio koridoriuose. Pastarieji yra atviri, todėl išėjus iš kambario iškart atsiduri lauke. Bendrabutyje tikrai daug driežų, bet net keletą kartų per savaitę yra tvarkomi kambariai. Žinoma, yra ir prastesnių kambarių, bet tikriausiai galiu drąsiai sakyti, kad gyvenimo sąlygos bendrabutyje, mano atveju, Indijoje yra netgi geresnės nei Vilniuje.
– Tavo svajonė buvo tiesiog atvykti į Indiją ar įvykdyti tam tikrus tikslus šioje šalyje?
– Mano svajonė ir buvo ne pats atvažiavimas į Indiją, o tai, ką aš noriu ir galiu joje nuveikti. Pirmiausia, tai noriu ištobulinti ir dar geriau išmokti hindi kalbą, kurią perprasti kol kas sekasi tikrai neblogai. Antra – labai noriu ir stengiuosi patobulinti save indiškų kultūrinių šokių srityje. Tokia veikla užsiėmiau ir Vilniuje, bet čia visai kas kita, todėl noriu mokytis. Taip pat noriu patobulinti savo piešimo ant rankų įgūdžius. Žinoma, kelionės ir kultūros pažinimas yra vienas prioritetų. Galutinis ir bene svarbiausias tikslas yra paaugti kaip asmenybei, pamatyti pasaulį kitomis spalvomis, paragauti indiško gyvenimo „prieskonių“. Bandau kabintis į gyvenimą.
– Kaip atrodo dabartinis tavo laisvalaikis?
– Gyvendama Indijoje išmokau labiau vertinti laiką. Keliuosi anksti ryte ir tekant saulei einu daryti jogos pratimų po atviru dangumi. Tai iš tiesų nuostabus būdas pradėti dieną. Tuomet turiu keletą paskaitų. Kadangi universiteto miestelyje yra tikrai didelė drausmė, tai kažkur už jo ribų labai neišeisi. Daugumą veiklų planuoju vietoje: gaminu valgyti ir bandau prisijaukinti tikrąją indišką virtuvę, lankau piešimo ant rankų būrelį, leidžiu laiką su draugėmis. Norų sąraše dar yra indiškų šokių užsiėmimai, hindi kalbos tobulinimas.
– Kaip tavo artimieji reagavo, kai pasisakei, kad vyksi į Indiją?
– Nuo pat tos akimirkos, kai nusprendžiau savo visą ateitį sieti su Indijos kultūra ir mokslais, mane visiškai palaikė tik mama. Būtent ji kartojo, kad turiu mokytis tai, ko tikrai noriu. Kai pasakiau, kad vyksiu mokytis į Indiją, tėtis nelabai norėjo sutikti su tokia idėja – tikriausiai spaudė širdį, kad taip ilgai būsiu visai kitame pasaulio gale. Nepaisant to, kai jau viskas buvo nuspręsta, visi artimieji mane palaikė. Visgi dėl to už tai, kur esu dabar ir kas esu, labiausiai turiu būti dėkinga savo mamytei. Be neapsakomo jos palaikymo dabar nebūčiau čia – Indijoje.
– Kur jau teko pakeliauti po Indiją?
– Buvau vienoje didelėje kelionėje, kuri užtruko savaitę. Vykau į Kašmyro regioną. Vaizdai buvo pasakiški. Kadangi ten jau prasideda kalnuotoji teritorija, tai leidžiu sau sakyti, kad pabuvojau Himalajų papėdėje. Man tai labai daug reiškia. Kašmyro regione aplankėme Pieno slėnio kalną. Būtent ši Indijos teritorija garsėja geriausiu pasaulyje šafranu, kuris yra ir brangiausias prieskonis. Visą savaitę turėjau galimybę gerti tikrą šafrano arbatą. Kopimas į kalnus paliko milžinišką įspūdį. Po šios kelionės dar labiau pamilau Indiją.
– Kokios kelionės numatytos ateityje?
– Artimoje ateityje žadu nemažai keliauti ir pamatyti vieną iš pasaulio stebuklų – Taj Mahalą. Viena draugė indė pasikvietė mane į savo namus. Labai laukiu šios išvykos, nes turėsiu galimybę gyvai pamatyti, kaip viename pastate gyvena tradicinė indų šeima, sudaryta iš 23 asmenų. Planuoju vykti į Radžastano bei Utarakando valstijas. Tikiuosi labiau išnaršyti ir Pandžabo valstiją, kurioje gyvenu. Kelionių nusimato nemažai, nes Indijoje yra absoliučiai visko.
– Koks nutikimas Indijoje buvo pats netikėčiausias, galbūt juokingiausias?
– Kelionės po Kašmyro regioną metu, lipdami į kalną, nusprendėme pailsėti ir pasigrožėti gamta. Atsisėdome ant didžiulio medžio šaknų, įsipylėme šafrano arbatos ir grožėjomės vaizdais. Staiga pasigirdo motorolerio birbimas. Vaizdelis, kurį netrukus išvydome, buvo vertas komikso viršelio. Išvydome du važiuojančius indus – vienas vairavo, o kitas ant abiejų kelių buvo pasisodinęs po avį, kurios lyg niekur nieko grožėjosi kelione.
– Koks tavo nuomone yra pats didžiausias Lietuvos ir Indijos kultūrų skirtumas?
– Manau, kad tai būtų žmonių gebėjimas natūraliai ir paprastai bendrauti. Indų tikrumas bei natūralumas palieka labai šiltą ir gerą jausmą. Čia nėra sekamos didžiausios mados, nesiekiama populiarumo.
Žmonės be jokių kaukių būna savimi. Tuo metu mes, lietuviai, esame kitokie žmonės, mes šaltesni, uždaresni, nuolatos galvojame, ką apie mus pagalvos kiti, ir bandome prisitaikyti. Indijoje viskas natūraliau, žmogiškiau.
– Koks yra tavo mėgstamiausias indiškas žodis?
– Kukurmutta (कुकुरमुत्ता) – pievagrybis. Labai mėgstu gaminti, todėl besimokydama daržovių bei vaisių pavadinimus įsimylėjau būtent šį žodį. Kas įdomiausia, Indijoje vietiniai jo net nežino. Kiek tik kam nors ištariu šį žodį, man visi atsako: „Kas tai yra, ką tai reiškia?“ Žodis ir juokingas, ir nežinomas.
Žiauriai faina sutikti tikrą indą ir pasakyti žodį, kurį žinau aš, o jis nesupranta.
– Kaip pavyko prisitaikyti prie visiškai kitokio maisto raciono?
– Dalis Indijos gyventojų yra vegetarai, o mano universitetas taip pat propaguoja būtent tokį gyvenimo būdą. Kadangi esu veganė, tai man tikrai nebuvo sunku rasti tinkančio maisto. Visgi adaptacija nebuvo lengva – po pirmos savaitės Indijoje „atkritau“. Temperatūra buvo didesnė nei 40 laipsnių, skaudėjo skrandį, netgi teko vykti į ligoninę. Dabar viskas labai gerai. Lietuvoje yra daug indiško maisto restoranų, tačiau paragavusi tikro šios šalies maisto, galiu pasakyti, kad tie restoranai nėra indiški. Visuomet mėgau aštrų maistą. Visgi Indijoje mano mėgstamas aštrumo lygis yra laikomas švelniu. Čia be galo daug prieskonių, o indiško maisto aštrumas – tikrai ne mitas.
– Minėjai, kad ne tu atradai Indiją, o Indija atrado tave. Kaip ji pakeitė merginą iš Biržų?
– Iš tiesų, tai būtent Indija atrado mane. Indija išmokė mane žymiai labiau pasitikėti savimi. Atrodė, kad visuomet turėjau šią savybę, bet būtent dabar visiškai supratau, kas esu. Atradau save ne kaip studentę, ne kaip draugę, ne kaip dukrą, bet būtent kaip save – kaip Orintą. Dabar yra mano laikas. Aš mokausi gyventi, bandau gilintis į savo gelmes. Man labai giliai įstrigęs yra vienas posakis: „Istorija rašoma ne rašikliu, o drąsa.“ Būtent tą dabar ir darau – gyvenu ir drąsiai žengiu svajonių link. Bandau atsisakyti neigiamų savybių, tobulinti gerąsias ir atrasti vis kažką nauja. Indija man padeda visa tai daryti.
– Ką Orintai Braknytei reiškia žodis Indija?
– Man Indija – tai svajonė. Labai didelę gyvenimo dalį šią šalį mačiau kaip didžiausią svajonę. Kartais mąsčiau, kad ji nepasiekiama, neįgyvendinama.
Visgi supratau, kad su savo sunkiu darbu, artimųjų palaikymu – viskas yra įmanoma. Savo svajonę paverčiau realybe. Svajonės yra ne tam, kad tiesiog būtų, o tam, kad išsipildytų. Mano svajonei įgyvendinti prireikė 7-ių metų. Tiesa ta, kad anksčiau ar vėliau jos pildosi…