Eseistikos etiudai ir vienas verlibras
VASAROS PRIEANGYJE
Vasaros prieangyje būk atsargus…
Žiedų sprogimai gali sužeisti, žolių ietys perverti kiaurai.
Įsivaizduok, jei girdėtum tuos milijonus sprogimų aiškiai aiškiai: regis, triukšmingesnio pasaulio nebūtų.
Saugokis ir spalvų bei atspalvių – jų legionai užkariaus tavo akis, tačiau tu nebijai šito karo, tu jam pasiduodi, juo džiaugiesi, jį sveikini!
Tad velniop atsargumą – būsi žiedų sprogimų sužeistas, žolių iečių pervertas, galbūt net nukautas, kad tą pačią akimirką prisikeltum kaip feniksas vasaros laikui.
JUODŲJŲ ILGESYS
Kovarniai. Kovai…
Beveik visada – pramaišiui su kuosomis.
Kadaise jų debesys užpildydavo dangų – dabar man tai menasi, taip regisi, bet taip ir buvo.
Ypač vasaros pabaigoje ir rudenį – šviežių arimų laukų neįsivaizduodavai be gyvos kovarnių juodumos. Žinoma, ir pavasarį – kada kovai gražiausi, gražiausiai žvilgantys metalinės juodumos blizgesiu.
Kovo mėnesio ir paskutinio sniego lopų įvaizdis – šviesiasnapis paukštis. Parkų, giraičių ir kapinių medžių gyventojai, keliantys žavų alasą, kuris, be abejo, ne visiems neskraidantiems dvikojams žavus.
Dabar kovų sumažėjo. Nepamenu, kada paskutinį sykį mačiau tuos didelius kovų debesis. Apskritai retai bematai didesnį būrį.
Neskraidantis (be technikos pagalbos) žmogus veja juos iš visur – iš kapinių, iš parkų. Ypač iš miestų ir miestelių, kuriuos tirštai apgyvendimo automobiliai, o automobilių ir kovų lizdų derinys daug kam oi kaip nepageidaujamas…
Tad kovarniai tampa ilgesio ir atminties paukščiu.
Kitame pasaulyje, galbūt kovarnių Valhaloje, žuvę jie suka lizdus ir šėlsta nukirstuose protėvių kapinių medžiuose; ten jų debesys kartais užtemdo aną saulę, ir tikėkim – visiems ten yra vietos daugiau negu šiame mažėjančiame pasaulyje.
DŽOMOLUNGMA. SAPNAS
Niekad į ją neįkopsi
Nors tebekeliauji
Vis ne tas kelias
Ne ta perėja
Nors viršūnė iš tikro
Ir neturi artėti
Svarbu kad ten spindi
Baltas sapnas sniegyno
Ir viską apšviečia
