Eseistikos etiudai ir vienas trieilis
SMARAGDO LAIKAS
Smaragdas yra žalias brangakmenis.
Brangakmenių žinovai ir šlovintojai rašo, kad tai gegužės mėnesio akmuo.
Dar rašo, kad tai legendinės senovės Egipto karalienės Kleopatros akmenėliai, kuriems ji turėjo ypatingą potraukį – puošė viską, kas pakliuvo po ranka, save ir rūmus ypač.
Atsiversk kokį nors portalą apie brangiuosius, ir rasi daug gražių žodžių, kurie nebūtinai tiesa, bet jie gražūs: „Smaragdas yra akmuo įkvėpėjas, sužadinantis gyvenimo džiaugsmą ir palaimą. Smaragdas padeda naujai „įkvėpti“ gyvenimą, atgimti kaip „feniksui iš pelenų“ ir visiškai atsinaujinti. Jis kaip ir visi berilai, priklauso sielos budimo temai. Skatina vidinės šviesos pasirinkimą ir jos išsiskleidimą savo darbuose bei gyvenime.“
Ir dar gražiau, net jau per gražiai: „Šį akmenį galima apibūdinti keliais žodžiais: šeimyninės laimės, ištikimybės, gausos, santarvės ir kantrybės akmuo. Jis globoja gyvenimiškas sritis: dvasią, materiją, šeimą, santykius, profesinę sėkmę. Smaragdas saugo nuo burtų, kerų ir magiškų gudrybių.“
Tačiau gražiausias smaragdas yra gegužės mėnesio… žemė. Ypač kai ją matai iš paukščio skrydžio, žėrinčią rytmečio šviesoje ar nuauksintą vakaro gaiso.
Tai ką tik išsprogusių/ tebesprogstančių medžių ir krūmų, kylančių lyg žalzgani peiliai žolių žaluma; žemės kilimas, vietomis jau nubarstytas baltais žydinčių obelų taškais šalia arimų rudo raudonio ar violeto.
Pavasario žemė, kurią aš regiu kas pavasarį pakėlęs savo akį su dronu (pagal Marchallą McLuganą – dronas yra mano kūno tęsinys…) iki šiol yra pats gražiausias, pats didžiausias smaragdas, kokį kada nors kur nors regėjau.
PAUZĖ
Jos – būtinos. Pauzės.
Pauzė kūryboje ar gyvenimo bėgime, kur finišas, deja, visiems vienodas.
Pauzė tarp kokių gudriai negudrių buities darbų – kad įsiklausytum į tai, kas aplinkui ir kas tavyje.
Pauzė – kartais tai tylos akimirka civilizacijos dundesy, ir atvirkščiai – varpo žalvario aidas pernelyg gilioje tyloje.
x x x
Vyšnios senolės
Pražyla trumpam…
Vėjas gegužės!
