KEISTOS TAUTOS
Lietuviai – keista tauta?
Didvyriškai kovėsi prieš okupantus kryžiuočius, neva nešusius „tikrą tikėjimą“, buvo paskutiniai senojo tikėjimo žmonės Europoje, tačiau vėliau nulenkė galvas ir patys atsiklaupė prieš kryžius…
Kokia šalis būtume, jei, pavyzdžiui, vietoj krikščionybės būtų išplitęs budizmas ar koks japonų šintoizmas? Arba išlikę senieji tikėjimai, susiję gamtos galiomis?
…Ir nieko čia nauja: atidžiau pasižiūrėjus, visos tautos pasirodys keistos, jų tikėjimai ir ideologinės pervartos bei prieštaros, deja, yra tik… norma istorijos pagairėje.
O religijų imperijos ateina ir praeina, kaip ir visos kitos.
CITATA: APIE RELIGIJAS
„Naujaisiais laikais iškilo aibė būties dėsnio religijų, tokių kaip liberalizmas, komunizmas, kapitalizmas, nacionalizmas ir nacizmas. Šios įsitikinimų sistemos nemėgsta būti vadinamos religijomis, ir prisistato kaip ideologijos. Tačiau tai tik semantinė mankšta. Jeigu religija – tai žmogiškųjų normų ir vertybių sistema, paremta antžmogiškos tvarkos tikėjimu, tuomet sovietinis komunizmas buvo tokia pat religija kaip islamas“.
Iš Y. N. Harari „Sapiens.
Glausta žmonijos istorija“,
Kitos knygos, 2016
REMINISCENCIJA: HIMALAJAI
Sovietijoj tas žodis reiškė legendą.
Nepasiekiamą tolimą kraštą, neaprėpiamą kalnų masyvą ir aibę įvairių tautų, apspitusių jį.
Nepriklausomybės pradžioj Himalajai asocijavosi su keliaujančiais bohemos laikų bičiuliais – Pauliumi Normantu ir Jurga Ivanauskaite. Ir – su Tibetu, okupuotu Kinijos komuniagų.
Galvojau – niekada ten nebūsiu. Net parašiau eilėraštį, skirtą Pauliui Normantui, kuriame buvo tokios eilutės: „Aš Himalajų krašto neregėjau/ bet tai galbūt ir nesvarbu…“. Tą eilėraštį, girdėjau, parodijavo Kęstutis Navakas, nors iki šiol tos parodijos nesu skaitęs. Beje, visi trys čia paminėti kūrėjai jau yra kituose Himalajuose, kitose dimensijose, iš kurių nėra sugrįžusių, kad papasakotų, kas ten yra ir ar išvis ten kas nors yra.
Gyvenime galbūt gražiausia jo paradoksai – staiga atsirandi ten, kur manei niekada nebūsi – Himalajuose.
Nekopiau į aukštąsias legendos viršukalnes, o ir niekada nenorėjau būti alpinistas. Ir Himalajų priekalnės, tie tūkstančio kito kilometrų aukščio kalnai veikė magiškai. Buvo gera žiūrėti į ištremtų tibetiečių melsvai padūmavusį Dharamsalos slėnį, į smogą virš Katmandu slėnio nuo „beždžionių šventyklos“ – Svajambunato – kalvos. Šiek tiek nejauku leistis senais autobusais kalnų serpentinais, kai apačioj matai virš bedugnės ant uolų ir medžių aukštyn „kojomis“ pakibusį sunkvežimį – fūrą.
Himalajai ir lieka legenda, prie kurios vos prisiliesta. Ir tas prisilietimas sukūrė ilgesį. Laikas dirba mano nenaudai, tad nežinau, ar kada nors ten sugrįšiu, bet tų kraštų trauka išlieka.
