LYG ŽIEDLAPIS
Ir štai: lyg žiedlapis kosminio medžio krinta žemyn ilgiausia metų diena.
Naktis slinks platyn, bet tai gamtos naktis, natūralioji tamsybė.
O vasara toliau karštės, žydės, siautės, bet liūdesys dienų trumpėjimo jau pasėtas – ilgainiui iš jo išaugs rudenio spalvų žolės ir medžiai.
Bet kitaip ir negali būti, sako tau protas ir patirtis.
Tik kodėl su tuo niekad nenori susitaikyti, atsiduoti tai srovei ir tapti nuneštam it šapeliui liūties srovėje.
BŪTŲ
Vasara būtų rami ir graži, jei ne tie pasiutę atominiai šunes, besitaškantys nuodingomis seilėmis po visą pasaulį.
Rusų Rusija (iš esmės – daugybės per amžius pavergtų tautų ir užgrobtų žemių imperija iki šiol) tapo rašistų RuZZija.
Vienintelė paguoda, kad Ukraina gyva ir panašu, kad atlaikys orkų antpuolį.
Galbūt apsaugos ir nuo atominės apokalipsės, apie kurią loja tie pasiutę šunes, nors besikeičiančiame pasaulyje niekuo negali būti tikras.
IŠNARA
Tu sukrauni pavasarį pievoje prie nedidelio tvenkinio krūvą iš storų patrūnijusių rąstų kaladžių ir kelmų.
Žinai, kam tai darai – įvairiausioms gyvybės formoms – nuo smulkiausių, gyvenančių pūvančioje medienoje – iki driežų, rupūžių, žalčių, kirstukų, pelių, pelėnų, etc.
Į šią kompaniją gali prisijungti, pavyzdžiui, žebenkštis, kuri pavasarį įlindo į sodybos kambarius ir lakstė ant mano darbo stalo, ieškodama išėjimo.
Tu žinai, kam tai darei, ir būtų puiku, jei taip darytų kuo daugiau žmonių, gyvenančių kaimo teritorijose.
Ir pradžiungi, kai liepos pirmosios rytą tarp tų kelmų pamatai beveik skaidrią žalčio išnarą, nors paties žalčio šiemet dar ir nematei.
Specialiai ir neieškojai – o dabar užteks to magiško ženklo: žalčio išnaros…