Eseistikos etiudas ir vienas verlibras
TU KVĖPAVAI
Staiga suvoki (nors žinojai, jautei visada, bet ne visada įsisąmonindavai), kad per savo jau netrumpą gyvenimą kvėpavai tuo pačiu oru su daugybe nuostabių pasaulio žmonių.
Rašytojai ir keliautojai, roko muzikantai ir dailininkai, fotografai ir kino režisieriai, aktoriai ir net politikai, kariai… Tai keistas jausmas, kai pradedi gilintis, nors galbūt tai, ką jaučiu, yra kiekvienos kartos ženklas.
Tai metais, kai idiotas nušovė Johną Lenoną, tuo metu gilioje sovietijoje buvau ornitologas Ventės rago stotyje ir dar palyginti mažai klausiau klasikinio roko (ir kitos muzikos, nes nebuvo ir galimybių), nors vėliau atsigriebiau ir dar dabar atsigriebinėju su kaupu.
1971 metais, kai perdozavęs mirė Jim Morrison, nieko tada apie jį negirdėjau – ėjau į mokyklą savo gimtojoje provincijoje, bet vėliau – jau labai brandžiame amžiuje – daug valandų klausiau (perklausau iki šiol) geriausių jo dainų.
Tuo metu tuo pačiu pasaulio oru kvėpavo Gabrielis Garsija Markesas, kurio knygos sovietijoje buvo neįtikėtina legali kito pasaulio šviesa, magiškasis realizmas kalbėjo apie kitokią literatūrą, kitokią egzistenciją ir kitokią būtį… Aišku, ir jaunystėje, gal nuo paauglystės dievintas Ernestas H., kurio kai kurias knyga skaičiau po keletą kartų, „Fiestą“, regis, 3-4 kartus… Bet anksti pradėjau nekęsti jo knygų apie medžioklę.
Tu jau kvėpavai vos gimęs, dviejų mėnesių, kai buvo sušaudytas tikrųjų partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, o vėliau mokykloje mums aiškino apie „liaudies kovotojus“ – stribus…
Daugybė kultūros ir meno korifėjų kvėpavo tuo pačiu oru, net tada, kai daugelio jų nebuvau girdėjęs ir nemaniau, kad kada nors teks pabuvot kai kuriuose garsiausiuose pasaulio meno muziejuose, žiūrėt originalus, pavyzdžiui, Madrido karalienės Sofijos – Rein Sofia – muziejuje. Dali, Picasso ir daugybė puikių XX a. dailininkų, kurių sovietijoj kartais pamatydavai kokį atvaizdėlį, o vėliau ir albumus – kai kuriuos Respublikinėje Vilniaus bibliotekoje ar draugų dailininkų studijose, pavyzdžiui, per anksti išėjusio legendinio knygų grafiko Sauliaus Chlebinsko.
1976 metais, kai aš buvau 22 metų „salaga“ sovietų armijoje, mirė beveik nežinotas, vėliau labai pamėgtas vienarankis čekų fotografas Jozefas Sudekas.
Iš tiesų, tas sąrašas žmonių, kuriuos vertini ir kurie būdavo didesni ar mažesni kelrodžiai kreivuose keliuose ir keliukuose, būtų labai ilgas. Dar nepaminėjau gamtosaugos, ekologijos legendų – pavyzdžiui, Džeraldas Darelas, salos „karalius“ Brendonas Grimšou, neseniai miręs fotografas Sebastianas Salgado ir t. t.
Tu kvėpavai tuo pačiu oru su daugybe puikių pasaulio žmonių, matei tą pačią saulę kylant ir leidžiantis. Ir šis jausmas yra vienas iš mano gyvenimo džiaugsmo šaltinių – vakar, šią akimirką ir šiek tiek – daugiau ar mažiau – kas neduota žinot, rytoj.
ŠIMTAMEČIO SENIO SAPNAS
Mirusiųjų pasauly
Manęs daugiau negu čia
Mirusiųjų pasauly
Puotauju lyg Valhaloj
Su šviesiausiais draugais
Ir myliuosi iškart
Su tūkstančiu gražiausių
Amžinai jaunų moterų
Čia valandas čiuopiu
Lyg apakęs budistas
108 rožančiaus karolius
Proto saulėlydyje.
