Laimingo atsitiktinumo dėka drąsios moterys išgelbėjo gyvybę. Jos iš užšalusios upės properšos ištraukė skendusį šunį. Moterys gyvūną puolė gelbėti nebijodamos nei šalčio, nei lūžinėjančio ledo.
Čiupo kopėčias ir virvę
Kalno gatvėje gyvenanti biržietė Dovilė Karosienė pirmadienį iš darbo grįžo kiek vėliau. Sako šnektelėjusi su bendradarbe. Viename ūkyje dirbančios moterys aptarinėjusios, kaip šaltu oru geriau prižiūrėti veršelius. Tas užtrukimas darbe galbūt lėmė, kad ji atsidūrė tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
„Įvažiavau į kiemą, pasistačiau automobilį. Jau ruošiausi eiti į namus, kai staiga atbėgo nepažįstama gražiai apsirengusi moteris šaukdama kažką apie šunį. Iš pradžių dar nesupratau, kas vyksta, maniau, kad ją užpuolė“, – pasakojo D. Karosienė.
Moteris šalia tekančios Apaščios upės viduryje, ledo properšoje, išvydo plūduriuojantį šunį. Buvo matyti jo didelės akys, gyvūnėlis lyg ir bandė kabarotis, bet buvo aišku, kad jo jėgos spiginant šalčiui silpsta.
Moteris atpažino, kad tai kaimynų šuo Traškis.
„Pradėjau šaukti, kad man atneštų kopėčias. Pati nubėgau į viralinę, prisiminiau, kad valtyje yra gelbėjimosi liemenė, ją greitai užsimečiau. Čiupau virvę, ta moteris man iki upės padėjo nunešti kopėčias“, – skubius savo veiksmus prisiminė Dovilė.
Kopėčios buvo paguldytos ant ledo nuo kranto iki properšos.
Upės pakraštyje teko įbristi į ledinį vandenį iki kelių, vėliau Dovilė pradėjo šliaužti kopėčiomis properšos link. Kopėčias prilaikė toji nepažįstama moteris. Atokiau gelbėjimo operaciją stebėjo du vyrai, bet jie moterims į pagalbą nėjo.
Čiupusi vandenyje plūduriuojantį šunį moteris atsargiai grįžo į krantą. Gyvūnas jau nebejudėjo ir buvo sustingęs tarsi akmuo.
Nubėgusi pas kaimynę Genovaitę Viederienę, šunelio šeimininkę, Dovilė pasakė apie nelaimę. Ji liepė pilti ant šunelio šiltą vandenį, kad kuo skubiau gyvūną atšildytų.
Susijaudinusi šunelio šeimininkė net apsiverkė ir ėmėsi visko, kad šuniukas atsigautų.
Neseniai sutuoktinį palaidojusiai Genovaitei šuniuką dažnai atveža Vilniuje gyvenantys vaikai. Jam smagu palakstyti kieme, pažaisti ir su Dovilės šeimos laikomu labradoru.
„Stebiuosi, kaip Traškis nuėjo prie upės, jis juk vandens nemėgsta. Greičiausiai vaikė antis ir įlūžo“, – svarstė Dovilė.
Moteris sakė, kad Traškiui gyvybę ji išgelbėjo jau antrą kartą. Anksčiau jis buvo prisirijęs žiurkių nuodų – tuomet teko skambinti veterinarams, klausti, ką daryti, ir jį gelbėjo. Nuo to laiko su Traškiu tapo draugais.
Pamoka vaikams
Apie savo nuotykį Dovilė papasakojo ir savo šeimos nariams. Jie iš pradžių labai išsigando, juolab kad šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Moteris juk rizikavo ne tik savo sveikata, bet ir gyvybe. Bet kai ji vyrui papasakojo, kokias gelbėjimo priemones naudojo, šis nusiramino.
Dovilė sakė net nepagalvojusi apie šuniuko nelaimę pranešti gelbėtojams ir jiems patikėti šį darbą – tiesiog nebuvo laiko apmąstymams.
Moteris apie šią situaciją vėliau kalbėjosi su savo vaikais ir jiems aiškino, kad tai pavyzdys, kodėl jų vienų neišleidžia vaikštinėti prie upės. Dovilė priminė jiems būti atsargiems, o nutikus kam nors panašaus šauktis pagalbos.
Teko ir pačiai skęsti
Dovilė sako gerai žinanti, ką reiškia skęsti. Vaikystėje ją, netoli gimtųjų Čedasų įvirtusią į upelį su kailinukais, ištraukė pusbrolis. Nuo to laiko moteris nemėgsta vandens – maudosi tik tose vietose, kur vandens iki pažastų ir kur nėra žolių.
O po šuns gelbėjimo moteris dar tą patį vakarą sulaukė padėkos iš kaimynės, kuri atnešė saldainių. Su ja susisiekė ir sostinėje gyvenantys moters vaikai.
„Sakiau jiems – džiaukitės, kad ten buvau aš, ne jūsų mama. Gal ji būtų ant ledo lipusi, kad išgelbėtų šuniuką, ir kartu su Traškiu nuskendusi“, – kalbėjo biržietė.
D. Karosienė sakė nesuspėjusi pasikalbėti su jai padėjusia nepažįstama moterimi, net nepaklaususi vardo.
Jai esanti dėkinga už tai, kad nebuvo abejinga ir padėjo išgelbėti gyvybę.
