Graži ir metams nepavaldi moteris, sėkminga verslininkė, trijų vaikų mama. Reikėtų sakyti, daugiavaikė, tačiau nei meilės, nei atsidavimo mylimiems žmonėms kainos negalima išreikšti skaičiais. Yra kitokie matai, neišmatuojama vertė, apie ką ir norėtųsi kalbėtis. Ypač tuo metu, kai viskas aplinkui taip trapu, lyg tie pavasario daigai, kuriuos taip lengva sutrypti. Su biržiete 53 metų Jolanta Tunkūnaite pašnekesys apie Šviesą ir Viltį bei šių įstabių dalykų šaltinį – motinystę ir šeimą.
– Esate žinoma kaip viena pirmųjų biržiečių šeimos verslo kūrėjų – vaikiškais drabužiais, žaislais, kūno bei interjero puošmenomis prekiaujančių parduotuvių tinklo savininkė ir vadovė. Daugiau nei trisdešimt metų (nuo 1994-ųjų) besitęsiančioje veikloje – ir motinystės stotelės. Kiek jums tuomet buvo metų, kai ryžotės būti ir mama, ir verslininke?
– Biržų Kaštonų mokyklą baigiau 1990 metais. Tai buvo ypatingas laikotarpis – Lietuva ką tik buvo atgavusi nepriklausomybę, o mes, jauni žmonės, jautėmės pasimetę: nežinojome, nei ką veikti, nei ką studijuoti. Todėl tais metais nusprendžiau niekur nestoti.
Tuo metu turėjau draugę Gitaną, kuri dirbo prekyboje. Su ja mus labai suvienijo panašus požiūris ir, galima sakyti, sutapo mūsų energija – lengvai radome bendrą kalbą ir viena kitą papildėme. Netrukus abi pradėjome važinėti į Lenkiją, Rumuniją – parsiveždavome prekių ir parduodavome jas Lietuvoje, dažniausiai per komisines parduotuves. Iš pradžių dirbome kaip fiziniai asmenys, tačiau 1994 metais, natūraliai pajutusios, kad norime kurti kažką savo, įsteigėme įmonę. Iki šiol einame šiuo keliu kartu – jau daugiau nei 32 metus.
Buvome dvi jaunos, drąsios, pasaulio nebijančios merginos. Esame labai dėkingos žmonėms, kurie mumis patikėjo ir dviem jaunoms merginoms paskolino pinigų verslui kurti – tai leido mums žengti dar didesnį žingsnį.
Nusprendėme vykti į Jungtinius Arabų Emyratus, iš kur pradėjome gabenti prekes į Lietuvą. Nuo to ir prasidėjo mūsų rimtesnė verslo veikla: skrisdavome į Emyratus, siųsdavome konteinerius su prekėmis ir jas čia parduodavome. Turėjome aiškų tikslą – įsigyti savo prekybines patalpas.
Man buvo 27 metai, kai susilaukiau dukters Karinos.
– Gal menate pačius ryškiausius ankstyvosios motinytės įspūdžius? Ar jie buvo susiję su euforija ir jėgų antplūdžiu, o jūs pati
elgėtės tarsi liūtė, prie vaiko nieko nenorėjusi prileisti?
– Karinutės gimimas buvo neapsakomas jausmas… Kai pirmą kartą paimi vaikelį ant rankų, supranti, kad gyvenimas nuo šiol nebus jau toks pat – tik tapusi mama supratau, koks stiprus motinos vidinis instinktas – saugoti savo vaikelį.
Visų trijų vaikų gimimuose dalyvavo ir tėtis – ir tai yra pats geriausias dalykas, kas gali būti moteriai.
Bet tuo pačiu metu gyvenau visiškai kitame tempe – kūriau verslą, rizikavau, dirbau be sustojimo. Ir tiesa tokia: aš nebuvau ta mama-liūtė, kuri nieko neprisileidžia. Man reikėjo dalintis atsakomybe, pasitikėti kitais, priimti pagalbą, jausdavausi lyg gyvenčiau du gyvenimus vienu metu.
Buvo momentų, kai save grauždavau, kad per mažai laiko skiriu vaikui. Bet kartu žinojau, kad kuriu pagrindą mūsų ateičiai, ir tas pasirinkimas buvo sąmoningas, nors ir nelengvas.
Mano motinystė nebuvo tobula, bet ji buvo tikra. Su meile, su abejonėmis, su stiprybe ir nuolatiniu ieškojimu balanso. Ir šiandien galiu pasakyti – tas kelias mane užaugino ne mažiau, nei aš auginau savo vaiką.
– Kas padėjo išgyventi atsiradusius nuovargio ženklus, o vaikui augant atėjusį supratimą, kad namuose jau niekada nebus idealios tvarkos ar pan.?
– Atsiradus nuovargiui ir naujiems iššūkiams, man labai padėjo artimųjų palaikymas. Pirmaisiais vaiko metais didžiausią pagalbą suteikė mano vyro mama Irena Jurgelienė – esu jai nuoširdžiai dėkinga už rūpestį ir pagalbą auginant mūsų dukrą.
Vėliau, kai Karinutei buvo vieni metai, pajutau, kad noriu dar ir tobulėti – nusprendžiau baigti studijas. Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos neakivaizdiniu būdu. Kiekvieną šeštadienį važiuodavau į Kauną, todėl tuo laikotarpiu man labai padėjo mano mama (Alvyra Tunkūnienė red.) – be jos pagalbos tai būtų buvę kur kas sudėtingiau.
Kalbant apie kasdienybę, gana greitai supratau, kad su vaiku namuose idealios tvarkos tikėtis nereikia.
Tačiau aš niekada nebuvau didelė pedantė – tvarka man nebuvo svarbiausias dalykas gyvenime. Daug svarbiau buvo žmogus, santykis ir tai, kaip jaučiamės namuose.
– Kiek laiko buvote vienturčio vaikelio mama? Ar antroji gyvybė į šį pasaulį pasibeldė, kai jūs jau buvote pasirengusi vėl tapti mama? Kaip šitam mažyliui sekėsi įveikti antrojo vaiko sindromą – kai visas dėmesys galbūt jau buvo išeikvotas pirmagimiui?
– Karinutė aštuonerius metus augo viena. Iš pradžių net neplanavome turėti daugiau vaikų – gyvenimas buvo susidėliojęs: verslas sukurtas, mokslai baigti, atsirado daugiau ramybės ir stabilumo. Tačiau laikui bėgant pajutome, kad kažko vis dėlto trūksta. Tuomet sąmoningai apsisprendėme ir suplanavome antrą vaikelį. Gimė sūnelis Markas.
Antrajam vaikui augti šeimoje sekėsi natūraliai – jis nuo pat pradžių turėjo vyresnę sesę, šeimos ritmą, dėmesį. Tačiau didesnis iššūkis teko pirmagimei. Aštuonerius metus augusi viena, ji buvo pripratusi būti vienintelė, todėl brolio atsiradimas jai nebuvo lengvas.
Atsirado naujų jausmų ir patirčių – reikėjo dalintis dėmesiu, erdve, net savo daiktais. Kaip ji pati šiandien sako, buvo ir nemažai streso: brolis liesdavo jos žaislus, juos gadindavo, keisdavosi įprasta tvarka. Tačiau kartu su tuo atėjo ir labai stiprus ryšys – daug meilės, artumo ir tikro broliško – seseriško ryšio, kuris su metais tik stiprėja.
– Trečiasis jūsų kūdikis – dukrelė, galima sakyti, gimė jau kaip pagrandukė? Kokius tėvystės džiaugsmo šaltinius vėl atvėrė jos laukimas ir atėjimas į jūsų šeimą?
– Trečioji mūsų dukrytė Adrija Dia atėjo visai netikėtai. Ji nebuvo planuota, bet tapo tikru mūsų šeimos stebuklu. Labai ją mylime, ja džiaugiamės ir didžiuojamės.
Su jos atėjimu motinystę išgyvenau jau kitaip – ramiau, sąmoningiau, labiau vertindama paprastus kasdienius momentus. Supratau, kad svarbiausia yra būti kartu ir džiaugtis tuo, kaip vaikai auga.
Tarp jos ir brolio yra nedidelis skirtumas – dveji metai ir septyni mėnesiai, todėl auginti juos kartu tikrai nebuvo lengva. Buvo visko – ir nuovargio, ir iššūkių. Tokiu metu mums labai labai padėjo mano mamytė – ji išėjo į pensiją ir padėjo auginti vaikučius.
Adrija tarsi maža puzzlės detalė, pabaigusi užpildyti mūsų šeimos paveikslą.
– Koks, jūsų manymu, turėtų būti vyras, su kuriuo moteris ryžtųsi turėti ne vieną ir ne du vaikus? O gal jis, iš išvaizdos sprendžiant, ne iš tų standartinių, besilaikančių nuostatos, kad vaikų auginimas, auklėjimas ir valgio gaminimas – tik moters veiklos laukas? Na, yra ir savo moteryje sykiu prie minėtų vaidmenų matančių pagrindinį pajamų šaltinį…
– Jeigu trumpai – vyras, su kuriuo norisi kurti didesnę šeimą, turi būti tas, su kuriuo gera gyventi. Su kuriuo yra darna, pagarba, pasitikėjimas.
Kai jautiesi savo vietoje, mylima ir priimta, tada ir sprendimas turėti ne vieną ar du, o tris vaikus ateina natūraliai.
Gintaras labai skaniai gamina – man reikia iki jo dar mokytis, tai mūsų šeimoje už maisto gamybą atsakingas vyras.
– Ar šeimos gausą gali lemti finansinės paskatos?
– Taip, finansinės paskatos yra geras dalykas ir jos tikrai gali šiek tiek prisidėti prie šeimų sprendimų. Tačiau nemanau, kad jos yra pagrindinis veiksnys.
Šiandien Lietuva gyvena gana gerai, bet gimstamumas vis tiek yra mažas. Tai rodo, kad problema slypi ne vien finansuose. Mano manymu, daug didesnę įtaką daro bendras nesaugumo jausmas – neramus pasaulis, vykstantys karai, nežinomybė dėl ateities.
Kai aplinka jaučiasi nestabili, žmonės natūraliai atsargiau planuoja ateitį ir rečiau ryžtasi didesnei šeimai. O kai yra daugiau ramybės, saugumo ir pasitikėjimo, tada ir sprendimai turėti daugiau vaikų ateina lengviau.
– Į jus žiūrint tikrai neįtikėtina, kad Jūsų mažylei – jau penkiolika. Kiti vaikai irgi jau dideli. Tačiau yra tiesa, kad tėvų misija nesibaigia vien tik priimant Dievo suteiktą dovaną – vaikus. Tėvų pašaukimas tęsiasi visą gyvenimą. Kaip jūs žiūrite į ryšį, santykį su jau užaugusiais vaikais? Ar vis dar esate jų gyvenime svarbūs mokytojai? O gal išminties iš jų dabar semiatės jūs?
– Visada vadovaujuosi paprasta mintimi – vaikai yra iš mūsų, bet jie nėra mūsų. Mes esame tam, kad juos užaugintume, suteiktume jiems sparnus ir paleistume skristi. Kai vaikas užauga, svarbu leisti jam gyventi savo gyvenimą.
Motinystė, manau, nėra tik pareiga – tai Dievo duota dovana, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Net ir vaikams užaugus, tas ryšys niekur nedingsta.
Į santykį su suaugusiais vaikais stengiuosi žiūrėti ramiai – nesikišti, leisti jiems gyventi taip, kaip jie nori. Bet kartu labai džiaugiuosi jų gyvenimais, jų pasiekimais, jų meile. Kartais net jaučiu, kad jų patirtis išgyvenu kartu – kai mano vaikas laimingas, laiminga esu ir aš.
Manau, kad tėvai visada išlieka tam tikri mokytojai – vaikai vis dar kreipiasi patarimo, klausia nuomonės. Tačiau kartu jie jau turi savo požiūrį, savo kelią, ir tai yra labai gražu.
Ir, žinoma, mes mokomės ir iš jų. Iš vaikų galima pasisemti labai daug išminties, naujo požiūrio į pasaulį, tyrumo.
– Kam galėtumėte būti dėkinga už savo gyvenimą ir jo pamokas? Kokiomis spalvomis pieštumėte savo vaikystę?
– Už savo gyvenimą ir jo pamokas pirmiausia esu dėkinga savo artimiesiems – tėvams, sesei Dianai, žmonėms, kurie buvo šalia skirtingais gyvenimo etapais. Taip pat esu dėkinga pačiam gyvenimui – tiek už gražius momentus, tiek už iššūkius.
Ypač dėkinga esu savo jau amžiną atilsį seneliams Tunkūnams – močiutei Olgai ir seneliui Povilui. Visas vasaras, visas atostogas praleisdavau Anglininkų kaime. Labai juos mylėjau – seneliai buvo mano mokytojai, mano gyvenimo vedliai. Dėkoju Dievui, kad turėjau juos taip ilgai. Su jais atsisveikinau 2008-aisiais. Jiedu į dangų iškeliavo vienas paskui kitą…
Gyvenimas taip susiklostė, kad kone tuo pačiu laiku, kai atsisveikinau su savo seneliais, į mano gyvenimą atėjo nauja gyvybė – gimė mano vaikai. Man tai labai simboliška: lyg vieni angelai išėjo, o kiti buvo atsiųsti. Tame yra ir skausmo, ir labai daug šviesos.
Vaikystė ir jaunystė, mano akimis, yra patys gražiausi gyvenimo etapai. Ir visai nesvarbu, kokiame laikmetyje gyvenai. Svarbiausia yra ne aplinkybės, o pojūtis, vidinė būsena, laimė. Aš buvau labai laimingas vaikas, ir tas jausmas mane lydi iki šiol.
Apie šeimą
2000 metais gimusi vyriausioji dukra Karina Jurgelytė baigė „Saulės“ gimnaziją, o 2023 metais – Vilniaus universiteto ekonomikos studijas. Studijuodama dalyvavo „Erasmus+“ programoje, pusę metų gyveno ir mokėsi Romoje (Italija), taip pat keliems mėnesiams buvo išvykusi į JAV pagal „Work and Travel USA“ programą. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje „Danske“ banke. Kelionės yra labai svarbi Karinos gyvenimo dalis – tai didžiausias jos įkvėpimo ir džiaugsmo šaltinis.
Sūnus Markas Jurgelis (gimęs 2008 m.) šiuo metu lanko Biržų „Saulės“ gimnazijos trečią klasę. Pasak mamos, Marko gyvenimo kryptis dar tik formuojasi, tačiau jau dabar, kaip ir tėčiui jaunystėje, jam labai patinka jėgos treniruotės su svoriais.
Šeimos jaunylė Adrija Dia Jurgelytė gimė 2011 metais ir dabar yra „Saulės“ gimnazijos pirmokė. Žingeidi mergaitė lankė šachmatų treniruotes, muzikos mokyklą, pramoginius šokius, lengvąją atletiką, o šiuo metu daugiausia dėmesio skiria mokslams.
Vyras ir vaikų tėtis – biržietis (daugeliui žinomas kaip Kalėdų Senelis) Gintaras Jurgelis. Jaunystėje aktyviai kultūrizmu besidomėjusiam Gintarui 56-eri. Pagal specialybę jis mechanikas, o šiuo metu dirba vairuotoju Vokietijoje.
– Galėtumėte padrąsinti jaunus žmones gimdyti vaikus? Šeimoms nebijoti tapti nors ir netobulais, bet laimingais tėvais, o moterims – išjausti motinystę iki pačių pirštų galiukų?
– Aš labai myliu Lietuvą ir labai noriu, kad ji gyvuotų, kad čia gimtų vaikai, augtų šeimos, kad mes būtume stipri, gyva, mylinti valstybė. Juk valstybė – tai žmonės. Be žmonių nėra nieko.
Todėl labai norisi padrąsinti jaunus žmones – nebijokite kurti šeimos, nebijokite vaikų. Nereikia būti tobuliems tėvams. Pakanka būti tikriems, mylintiems ir stengtis. Vaikai neatima gyvenimo – jie jį praturtina, suteikia jam prasmę, kurios niekas kitas negali duoti.
Moterims norėčiau palinkėti išjausti motinystę iki pačių pirštų galiukų. Tai ypatinga dovana – auginti gyvybę, matyti, kaip vaikas auga, kaip formuojasi jo pasaulis. Tai ne visada lengva, bet tai nepaprastai tikra ir gilu.
Gyvenime galima turėti daug – karjerą, daiktus, patirtis. Bet tas ryšys, kuris atsiranda su vaiku, yra visiškai kitoks. Jis lieka visam gyvenimui.
Labai norisi, kad Lietuvoje būtų daugiau vaikų juoko, daugiau gyvybės, daugiau meilės. Kad mes nebijotume gyventi, kurti ir tęsti savo gyvenimo čia. O labiausiai trokštu šiuo metu, kad pasaulyje būtų Taika.
– Meilės bei Taikos ir jūsų artimiausiam pasauliui – šeimai.
