Prieš 65-erius metus, Vasario 16-ąją, per pačius gūdžiausius sovietmečio laikus, Gerkiškių kaime šalia Pabiržės nutiko tuomet sunkiai suvokiamas įvykis: ant beveik 30 m trianguliacijos bokšto, žmonių vadinamo „majaku“, šalia vietos, kur buvo užkasti nukankinti partizanai, suplevėsavo Lietuvos Trispalvė. Vasario 16-oji tais metais išpuolė šeštadienį, tad eidami rytą bažnyčion žmonės negalėjo patikėti savo akimis, ką išvydo. Šią istoriją mums papasakojo buvęs pabiržietis Algimantas Dževečka, norėdamas ištaisyti prieš 20 metų spaudoje pasirodžiusią neteisingą šios istorijos versiją.
Skaudino iškreipti istorijos faktai
Po šio įvykio praėjo daug metų, todėl jo liudininkai kai kurias detales prisimena nebe taip ryškiai, pasakoja jas kiek skirtingai.
Iš Pabiržės apylinkių, Gražusių kaimo, kilęs Algimantas Dževečka sumanė šią istoriją paviešinti po ilgų svarstymo metų. Ieškojo, kam ją galėtų patikėti. Tinkamiausiais šios istorijos saugotojais jis pasirinko Biržų krašto „Sėla“ muziejininkus.
– Artėja Vasario 16-oji, prisiminiau senus laikus. Skaudu, kad prieš 2001 metais „Biržiečių žodyje“ buvo išspausdintas straipsnis, kuriame vėliavos iškėlimo nuopelnas buvo priskirtas trims apsišaukėliams, – sakė Algimantas Dževečka.
Tačiau tame straipsnyje buvo ir tokios autoriaus parašytos eilutės: „Gal po šio rašinio pabiržiečiai prisimins 1956-ųjų vasario 16-ąją, panorės jį papildyti savo prisiminimais ir įspūdžiais. Nesu visiškai tikras, kad viskas buvo taip, kaip čia aprašyta. Kiekvieno pareiga – padėti atskleisti tiesą, prisiminti tuos, kurie rizikuodami savo laisve, iškėlė viršum Gerkiškių laisvos tautos vėliavą“.
Tai štai ir tikroji šios istorijos versija, išgirsta ne tik iš šio įvykio dalyvio Algimanto Dževečkos, bet ir iš jo draugo Antano Korženiausko, kėlusio vėliavą bokšte, artimųjų.
Naktinė žvalgyba prieš Vasario 16-ąją
Pasak Algimanto Dževečkos, iškelti Trispalvę ant Gerkiškių „majako“ idėja kilo aštuoniolikmečiui jo bendraklasiui iš Pabiržės mokyklos Antanui Korženiauskui. Pats Algis buvo kiek vyresnis, dvidešimties. Vėliavą, ko gero, jie su Antanu kėlė ne 1956-aisiais, kaip buvo rašyta „Biržiečių žodyje“, o 1957-aisiais. Kelias paras prieš Vasario 16-ąją vaikinai stebėjo aplinką prie bokšto, tyrinėjo, ar prie jo nebudi saugumiečiai. Naktimis šiek tiek pataisė medinio bokšto pakopas, treniravosi į jį kopti. Laimei, jų žvalgybinių darbų niekas nepastebėjo.
– Džiaugiausi, kad Antanas savo sumanymui įgyvendinti į pagalbą pasikvietė mane. Vadinasi, pasitikėjo, – pasakojo Algimantas.
Pagal Algimanto Dževečkos versiją, Trispalvę gamino Antano mama. Ją siuvo iš marlės, dažė. Pasak A. Dževečkos, vakare jis buvo atėjęs į Antano tėvų namus ir savo akimis tai matė. Tačiau Antano artimieji šią istoriją pasakoja kiek kitaip:
– Kai Gerkiškiuose 1957 m. Vasario 16-ąją buvo iškelta Lietuvos vėliava, Antanas mokėsi 11-oje klasėje. Vėliavą gamino iš marlės pats, pats ir dažė, radęs dažų. Vėliavą kėlė iš idėjos, ne šiaip išdykaudamas. Šeima apie jo sumanymą nieko nežinojo, jis niekam to nepasakojo, nes bijojo, kad neprasitartų. Manome, kad mama nebūtų leidusi rizikuoti aštuoniolikmečiui savo ateitimi.
Vasario 16-osios naktį, pasak A. Dževečkos, jie abu su Antanu nuėjo prie bokšto. Į bokštą su Trispalve kopė Antanas. Algimantas saugojo apačioje. Pakabinęs vėliavą, Antanas leidosi žemyn, vis nuspardydamas papuvusias medines pakopas.
Vėliavos nukabinti sulėkė saugumiečiai
– Išaušus rytui, eidami bažnyčion žmonės sustojo ir žiūrėjo į bokšte plevėsuojančią Trispalvę. Rytas buvo saulėtas, vėliava taip gražiai apšviesta, jog rodėsi esanti šilkinė. Žmonės taip ir sakė: šilkinė vėliava! – pasakojo A. Dževečka.
Antano Korženiausko artimieji sakė, jog prie bokšto rinkosi žmonės. Atvažiavo saugumiečiai. Buvo pasklidusios kalbos, kad bokštas užminuotas. Ne iš karto saugumiečiams ir iš Biržų atlėkusiems milicininkams pavyko vėliavą nukabinti. Bokštas buvo aukštas, o pakopos aplaužytos. Antano artimųjų teigimu, vėliavos nuimti lipo nedidelis vaikas. A. Dževečka taip pat tvirtino: vėliava buvo nukabinta tik po geros valandos. Ją nukabino iškviestas jaunuolis.
Antano Korženiausko artimieji pasakojo, kad netoli „majako“ gyvenusi Elžbieta Masienė stebėjosi, kad Vasario 16-ąją, tokią svarbią dieną, prie bokšto nebudėjo saugumiečiai ir nepamatė, kaip buvo pakabinta vėliava. Netoli bokšto, prie upės, partizanų palaidojimo vietoje per šventes atsirasdavo gėlių, vainikų ar žvakių. Tačiau viskas būdavo labai greitai nurenkama ir išmetama. Pabiržės mokykloje (dabar – Parapijos namai) per jaunimo vakarėlius saugumiečiai budėdavo nuolat.
Po Vasario 16-osios įvykio saugumiečiai mokinius kvietė į apklausas, tačiau nieko nesužinojo. A. Dževečka sakė, jog jo į pokalbį saugumiečiai nekvietė. Matyt, todėl, kad jis buvo klasės komjaunimo sekretorius ir įtarimų nekėlė.
Vaikinai apie Trispalvės kėlimą ilgai niekam nepasakojo. Iš pradžių Antano artimieji apie šį įvykį sužinojo iš jo pusbrolio. Pats Antanas savo artimiesiems prasitarė tik po daugelio metų: labai kukliai, nes nenorėjo, kad šeima jaudintųsi.
Išskirtinė klasė
A. Korženiausko ir A. Dževečkos klasės draugai, pasak Antano artimųjų, buvo gabūs mokiniai, turintys savo idėjų. Joje mokėsi astronomas, mokslininkas Gunaras Kakaras, kino kritikas Saulius Macaitis, vienuolė pogrindyje Akvilina Stapulionytė, vaikų ligų gydytoja Janina Morkvėnaitė-Simonavičienė.
Antanas Korženiauskas tapo gerbiamu chirurgu Kauno klinikose, atlikdavo sudėtingas pilvo operacijas, buvo vienas iš kasos vėžio plačios apimties operacijų iniciatorių ir pradininkų. Algimantas Dževečka – docentas, psichologijos mokslų daktaras, ilgus metus dirbo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Psichologijos katedros vedėju, kurį laiką – instituto prorektoriumi.
Deja, Antano Korženiausko tarp gyvųjų nebėra.
Laisvės dvasia Antano Korženiausko ir Algio Dževečkos šeimose
Antanas gimė 1939 metais Juozo Korženiausko ir Emilijos Budriūnaitės šeimoje. Antano mama Emilija Budriūnaitė buvo kompozitorių Motiejaus, Antano ir Broniaus Budriūnų sesuo. Korženiauskų šeimoje augo keturi vaikai.
Pabiržėje Korženiauskai statėsi namą, tačiau, pritrūkę pinigų statyboms, laikinai gyventi išvyko į Naujamiestį Panevėžio rajone. Ten ir gimė Antanas. Į Pabiržę grįžo po karo, 1946 metais. Artimieji pamena, jog Antanas nuo vaikystės domėjosi istorija. Antano tėvai nebuvo lojalūs to meto valdžiai, tačiau viešai to neafišavo, nors vaikai tėvų požiūrį namuose juto.
2011 m. Antanas Korženiauskas mirė. Jis palaidotas Kauno Romainių kapinėse.
Algimantas augo Gražusių kaime Vaclovo ir Veronikos Dževečkų šešių vaikų šeimoje. Jis gimė 1937 m. ir buvo vyriausias vaikas šeimoje. Netoliese buvo miškas, kuriame veikė partizanai. Šaltomis naktimis jie ateidavo į jų namus.
– Pamenu, kaip mama virė didelį puodą maisto, norėjo partizanus pamaitinti. Partizanas buvo mano „dirmavonės“ tėvas, labai mielas kaimynas Jonas Sickovas. Matėme, kaip partizanai kentėjo, kaip baudėjai degino jų sodybas, tarp kurių buvo ir Jono Sickovo namai. Degiau kerštu dėl to, ką jie daro, – pasakojo A. Dževečka.
Istorinės tiesos atstatymas – klasės draugo garbei
Algimantas Dževečka didelio nuopelno už tai, kad iškėlė Trispalvę, sau nepriskiria. Vėliavą iškelti sumanė ir tai padarė Antanas Korženiauskas. Gerai, kad istorija baigėsi laimingai ir jauni vaikinai neatsidūrė kalėjime.
Atstatyti tiesą ir papasakoti tikrąją 1957-ųjų Vasario 16-osios istoriją Algimantas Dževečka norėjo pagerbdamas Antano Korženiausko atminimą.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Istorinių tyrimų skyrius
