Didelė laimė yra kalbėtis su žmogumi, kurio gyvenimas – tarsi visos kartos istorijos vadovėlis, o įvykiai, prie kurių jam teko prisiliesti, įrašyti į XX amžiaus pasaulio metraščius. Kita vertus, tai tarsi nuotykių romanas, kurio pagrindinį herojų lydėjo neįtikėtina sėkmė, o gal Dievo ar likimo globa. „Kai mes gimstame, mums yra duota kažkokia misija ir kiekvienas turime savo likimo eilę. Yra tokių dalykų, kurių neįmanoma paaiškinti“, – sako šio pasakojimo herojus Algimantas Karolis Grintalis.
Vis dar stovi pono Algimanto giminės tėvūnija – Kraštų dvaras Papilio seniūnijoje, kur nuo XIX a. gyveno jo protėviai. Iš čia, būdamas vos 4 metukų, jis pusei amžiaus paliko gimtąjį kraštą.
Dabar ponui Algimantui 89-eri. Nepaprastai gyvybingas, šiltas ir atviras, puikiai lietuviškai kalbantis vyras su žmona Angelina mielai sutiko pasidalinti savo gyvenimo istorija.
Klausantis Algimanto, kelios valandos prabėgo kaip mirksnis, ir akivaizdu, kad dar daugybė įdomių dalykų liko neišpasakota.
Šaknys
„Iš tėvo ir senelio pusės mano šaknys yra daugiau vokiškos. Prosenelis iš Latvijos atvažiavo į Lietuvą ir čia nusipirko 1200 ha žemės turintį dvarą iš Koscialkovskio. Mano senelio Karolio antroji žmona Anna buvo kilusi iš Austrijos. Dvare kalbėdavo keturiomis kalbomis – latviškai, rusiškai, lietuviškai ir vokiškai. Kai mes pirmą kartą grįžome į Lietuvą, dar sutikome žmonių, kurie buvo tarnavę mano senelio dvare. Jie pasakojo, kad pusryčius ir pietus apie 90 čia dirbusių žmonių valgydavo kartu su senelio šeima – tokia buvo jo įvesta tradicija. Aš jam dabar Kraštų liuteronų kapinėse pastačiau naują paminklą.
Mano tėvas Karolis turėjo brolį Kurtą bei seserį Lisę. Jis buvo baigęs Sankt Peterburge universitetą, mokėjo 7 kalbas. Išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, stojo į Karo mokyklą, tačiau dėl sveikatos buvo iš jos atleistas. Trejus metus tarnavo karo aviacijoje lakūnu ir mechaniku, į frontą gabendamas paštą susižalojo – buvo pažeista klausa viena ausimi.
Jis buvo pažįstamas su Steponu Dariumi. Apdovanotas Vyties kryžiumi. Daug dirbo Šaulių sąjungoje, suorganizavo Papilyje šaulių ugniagesių būrį.
Mano mama Bronislava Kazlauskaitė buvo kilusi iš Kučgalio. Mano tėvas su seneliu važinėdavo karieta, keturiais puikiais baltais žirgais pakinkyta. Ir tėvelis pamatė mano mamą. Taip prasidėjo romanas, bet mama visiškai nenorėjo už jo tekėti! Jos tėvai, žinoma, spaudė – kaip čia gali taip būti, juk dvarininkas, turtingas peršasi. Mama buvo iš paprastos, bet pasiturinčios, didelės dešimties vaikų šeimos. Jos tėvas buvo išvažiavęs į Ameriką, ten užsidirbo pinigų ir grįžęs nusipirko Kučgalyje 16 ha žemės. Mamos brolis Julius buvo architektas, jį pirmutinį sovietai išvežė į Sibirą. Kitas brolis Bronius gyveno Amerikoje, buvo aktorius. Sesuo Lilė tapo dailininke, knygų iliustratore.
Kai vyko žemės reforma, seneliui turėjo dvaro žemę apkarpyti. „Kaip gali iš manęs atimti žemę, kurią aš nusipirkau“, – stebėjosi jis. Seneliui paliko 150 ha.
Tėvas pasakojo, esą senelis turėjo kitą dvarą Latvijoje, netoli sienos. Manau, tai galėjo būti dabartinė Grenctalė, esanti beveik iškart už Lietuvos sienos, važiuojant „Via Baltica“. Dar tėvas minėjo, kad prosenelis jaunystėje išgelbėjo kažkokio aukšto luomo žmogaus skęstantį vaiką, už tai gavo titulą ir teisę naudoti priedėlį „fon“ prie pavardės. Esą buvo ir tai patvirtinantys dokumentai, tik nežinia, kur jie pasidėjo“.
Kelias per pragarą
Grintalių šeimai, kaip vokiečių kilmės asmenims, sovietai leido pasitraukti – repatrijuoti.
„Su vežimais palikome Kraštų dvarą, man buvo 4 metukai. Pradžioje visa šeima susirinko Karaliaučiuje, dabartiniame Kaliningrade. Vėliau močiutė Anna apsigyvena Bavarijoje, tėvo brolis Kurtas – Miunchene. Mes karo pabaigoje gyvenome Dancige (dabar Gdanskas – aut. past.).
Vyko karas, miestą nuolat bombardavo amerikiečiai ir anglai. Mano tėtis dirbo komandoje, kuri gesino fosforines padegamąsias bombas. Jas reikėdavo gesinti smėlio maišais. Atsimenu, miestas visas dega, o mes gauname žinią, kad rusai jau netoli – reikia trauktis. Atsikeliame anksti ryte ir einame. Kur mes einame, aš, kaip vaikas, nežinau. Papuolame į kažkokią vokiečių kariuomenės koloną – tankai, vežimai, mašinos, o į ją šaudo rusų artilerija. Mama tik sako: „Dieve, aš noriu pirma mirti, kad nematyčiau, kaip žūsta mano šeima“. Pro garsiakalbius vokiškai praneša, kad evakuojami moterys ir vaikai. Mama vėl: „O Jėzau, jei tėvas eiti kartu negali, tai verčiau visi mirsime čia“. Mums bekalbant, prieina vokiečių karininkas ir lietuviškai klausia, ar mes esame lietuviai. Pasirodo, karininkas buvo lietuvis – gydytojas chirurgas, paimtas į vokiečių kariuomenę. Mama puola jam rankas bučiuoti, sako, padėkit kaip nors. Gal po poros valandų jis grįžo ir padavė raštą, kuriame parašyta, kad tėvas turi prižiūrėti mamą, nes pastaroji yra labai didelis ligonis.
Einame mes prie laiptų, vedančių į keltą. Jau prieš keltą tėvą sulaiko kareiviai. Tėvas laisvai kalbėjo vokiškai, padavė jiems tą leidimą. Vienas kareivis perskaitęs popierių suglamžė ir numetė po kojom į purvą. Mama sako: „Jei tėvo neleidžia, apsisukam ir grįžtam atgal“. Tėvas dar bando kažkaip derėtis su kareiviais, tie – ne, ir viskas. Žiūrim, ateina mūsų angelas sargas – tas daktaras karininkas. Kareiviai pasitempė, o jis klausia, kas čia vyksta. Atsimenu, aš pasilenkiau, pakėliau tą purviną popierių ir rodau jam – štai kas čia. Tai tas karininkas jiems velnių nudavė ir mes visi trys jau kelte. Pradėjo tas keltas plaukti, rūkas didžiausias. Plaukėme gal beveik valandą. Staiga girdime, kad rusiškai kalba ir šaudo į mus. Jie rūke girdi variklį, bet nemato, kas plaukia ir šaudo į garso pusę. Dar praeina keliolika minučių, išlendam iš rūko – stovi didžiausias vokiškas laivas su raudona vėliava ir juodu kryžiumi. Aš labai bijodavau dviejų dalykų – gyvačių ir aukščio. Galvojau, kas dabar bus, kaip mes ten aukštyn užlipsime. Bet mūsų į laivą nepriėmė nė vieno – sakė, kad nėra vietų, liepė plaukti toliau. Antras laivas jau ne toks didelis, bet irgi su Vokietijos laivyno vėliava. Mūsų vėl nepriima, nes laivas pilnas pabėgėlių – nukreipia plaukti toliau. Priplaukėme prie trečio – nedidelio vokiečių karo laivo su pabūklais ir kita kariška įranga. Vėl kelto kapitonas derasi, vėl jam atsako „Nein“, nepriima. Mama sako: „Jei nepriims – šokam į jūrą, atgal negrįšime“. Bet paskui visgi kažkaip tas kariškas laivas mus priėmė. Tik užlipom, praėjo gal pora valandų ir laivą užpuolė anglų lėktuvai. Viskas dreba, patrankos viršuje šaudo. Paskui viskas nutilo. Man bloga pasidarė, tėvas sako, lipam į viršų iš triumo, išeisim ant denio. Išėjome, ir tą pamatytą vaizdą iki šiol akyse regiu – tie du mūsų nepriėmę laivai dega ir žmonių šešėliai iš jų šoka lauk. Vėliau Amerikoje žurnale skaičiau, kad juose buvo po 6 – 8 tūkstančius pabėgėlių. (Žuvo per 7 tūkst. žmonių, daugiausia evakuojami koncentracijos stovyklų kaliniai – aut. past.)
Kitą dieną mes įplaukėm į kažkokį uostą. Ten toks paminklas – undinė stovi. Vos tik įplaukėme, prasidėjo triukšmas, sirenos kaukia, visi šaukia, atrodo, kad džiaugiasi. Aš, kaip vaikas, nesuprantu, ko jie čia džiaugiasi. Mane sirenos ir dabar dar kankina. Aš jų klausiau dieną ir naktį, ir jos reiškė tik vieną – oro pavojų ir bombardavimą. O čia, pasirodo, karas baigėsi. (1945 m. gegužės 4 dieną paskelbta apie vokiečių pajėgų kapituliaciją Danijoje – aut. past.)“.
Svetimi tarp savų
„Atsidūrėme Kopenhagoje. Danai nelabai mus mėgo, dalį pabėgusių žmonių pradėjo siųsti atgal rusams, nes šie to reikalavo. Atsimenu, kaip kai kurie žmonės žudėsi, nes juos vertė grįžti į rusų užimtus kraštus.
Po truputį pabėgėliai pradėjo skirstytis, emigruoti. Visi norėjo į Ameriką ir mano tėvai ten norėjo, bet mums pasakė – esat vokiečiai, tai važiuosite į Vokietiją. Sunkūs laikai buvo, mus tikrieji vokiečiai vis tiek laikė kitokiais žmonėmis, užsieniečiais. Visko trūko, tėvas išmoko baldų apmušėjo amato, iš to ir gyvenome. Praėjo kažkiek metų, aš lankiau vokiečių mokyklą. Vieną dieną pas mus pasibeldė žmogus, kuris po visą Vokietiją rinko lietuvių vaikus į lietuvišką mokyklą.
Jis tėvams sakė, jog kuriama lietuviška gimnazija, ir klausė, ar jie mane ten leistų. Taip aš pakliuvau į pirmą lietuvišką gimnaziją, kuri vėliau tapo Vasario 16-osios gimnazija.
Aš ten studijuoju ir matau, kaip mano klasė mažėja – visi emigruoja kas kur. Žiūriu, kad greit liksiu klasėje vienas. Aš irgi noriu važiuoti į tą Ameriką, bet nėra kam mane ten pakviesti. Būdavo, gauna kas iš Amerikos siuntinį, tai visi dalinasi. Jei batai tinka – tai tavo, jei ne – atiduok kitam. Tas pats su kelnėmis ir kitais dalykais. Mums ta Amerika buvo kažkokia nepaprasta svajonių šalis, dar prisiskaitydavome knygų apie indėnus ir kitokias įdomybes.“
Kelias per Atlantą
„Tėvas gavo kažkokį darbą amerikiečių kariuomenėje, aš galvoju – nuvažiuosiu ten ir per juos į Ameriką pakliūsiu. Manęs klausia, ką tu turi? Ar turi kokius dokumentus? Aš nieko neturiu. Sako, tu turi eiti į ambasadą. Grįžtu atgal į gimnaziją, išsiaiškinu, kas per daiktas ta ambasada, nes iki tol nežinojau. Tada važiuoju prie ambasados. Vartai, prie jų kareiviai stovi. Mus ketverius metus gimnazijoje mokė anglų kalbos, tai aš galvojau, kad lengvai su jais susitvarkysiu. Jie su manimi vokiškai kalba, aš su jais angliškai. Sako, ką tu turi? Nieko. Tai kur tu eini? Sakau, aš noriu važiuoti į Ameriką. Manęs neleidžia – mes ten ginčijomės ir ginčijomės.
Tuo metu atvažiavo juodas limuzinas, vartai atsidarė. O man galvoje viena mintis – Jėzus Marija, ką aš sugrįžęs draugams pasakysiu? Nors valandą anoje pusėje vartų būčiau pabuvęs, toje Amerikoje. O manęs ten neįleidžia.
Tuo metu iš limuzino išlenda ranka ir pamoja vienam kareiviui prieiti, kitas mane laiko. Tas nubėgo prie mašinos ir iš ten šaukia, kad mane paleistų. Aš nubėgau prie limuzino, o ten sėdintis vyras vokiškai klausia, kodėl aš terorizuoju jo kareivius. Aš jam angliškai sakau, kad neterorizuoju. „Tai ko tu nori?“ – manęs klausia. Noriu važiuoti į Ameriką, atsakau. O kodėl tu ten nori važiuoti? Aš noriu būti toks, kaip tu – atsakau. O jis – juodu kostiumu, juodu kaklaraiščiu, visas kvepiantis. Vyras taip lengvai nusišypsojo ir sako: „Sek paskui mašiną“.
Mašina sustojo, nuėjome į jo ofisą. Vyras ištraukė kažkokius popierius, padavė man ir liepė skaityti. Sako, perskaityk ir, jeigu sutinki, pasirašyk. Aš jam sakau, duok tik man su kuo rašyti, man nesvarbu, kas ten parašyta. Ne, ne, sako, perskaityk. Aš skaitau, bet ne viską suprantu, kas ten parašyta, ko manęs prašo. Grįžta tas vyras, aš pasirašiau, kur reikia. Jis sako – dabar važiuosi į Ameriką.
Po dviejų savaičių gaunu laišką ir jame parašyta: „Sveikiname tave, kad pasiryžai tarnauti Amerikos kariuomenėje“. Man buvo septyniolika metų. Taip aš pakliuvau į laivą, plaukiantį į Ameriką.
Lietuviškumas išgelbėjo gyvybę
„Dalinio, kuriame aš tarnavau, antsiuve buvo parašyta, kad mes giname pasaulį visuose kraštuose. Kiekvieną savaitę, kartais dieną, kartais naktį vykdavo mokymai, kaip greit pasiruošti ir išvykti į užduotį. Vieną kartą pakėlė mus naktį, o seržantas man sako – mes išvykstam, o tu gali eiti miegoti. Kodėl? Sako – mes išvažiuojame į ypatingą misiją, o tamsta netinki. Kodėl netinku? Sako, tamsta esi lietuvis. Turi giminių tenai, kur yra rusai. Sakau, jūs labai labai mane įžeidėte. Seržantas atsakė, kad, jei man nepatinka, tai turiu eiti pas savo karininką ir su juo aiškintis.
Ryte nuėjau pas karininką, prisistačiau. Jis klausia, ko aš atėjau. Sakau, aš atėjau išeiti iš jūsų suši.. tos kariuomenės. Jis tuo metu sėdėjo, gėrė kavą. Tai išgirdęs kaip trenkė tą puodelį, išraudo visas, aprėkė mane visokiais žodžiais. Sako, aš tave į kalėjimą pasiųsiu, šviesos nematysi. Aš stoviu, nieko nesakau. Karininkas kiek aprimo, liepė sutvarkyti ir išvalyti išlietą kavą, tada sėstis. Kas tau darosi? – klausia jis. Sakau, kas būtų, jei prasidėtų karas su Rusija? O jis man – tu būtum pirmose linijose, o aš su šautuvu tau už nugaros, kad tu nebėgtum. Nesuprantu, ko tu dabar taip pergyveni. Turėsi dvi laisvas savaites, galėsi važiuoti, kur nori. Ne tu vienas toks: latvių, estų – visų, kurie yra iš okupuotų šalių, neimame. Nes čia yra slapta misija.
Grįžta mano draugai po poros savaičių. Vienas man sako – tau pasisekė, turėjai dvi savaites gero laiko. O ką jūs darėt – klausiu. Sako, mus nuvarė į Nevados dykumą, liepė išsikasti apkasus. Priešais tvora, karvės, avys ganosi. Vienuoliktą valandą vakare išdavė tokius žiūronus ir liepė žiūrėti. Už trisdešimties mylių buvo susprogdintas nedidelis atominis užtaisas. Tai buvo bandymas, koks bus poveikis aplinkai.
Aš iš kariuomenės laikų turėjau draugą Filadelfijoje, jis buvo mokytojas. Pasiskambindavome, pasikalbėdavome. Po dvidešimt metų kalbamės, jis sako – gaila, kad aš nesu lietuvis. Kodėl? Tu nežinai? Aš mirštu nuo radiacijos. Visiems, kurie ten tada buvo, jos kliuvo, baigiame visi išmirti. O tu išsigelbėjai.
Ne toks alus
Aš tarnavau kariuomenėje dvejus metus, man šis užsiėmimas nepatiko. O mano sūnus Algimantas tapo desantininku, septyniolika metų tarnavo „Žaliųjų berečių“ daliniuose (JAV specialiosios pajėgos – aut. past.), dalyvavo operacijoje „Audra dykumoje“ Irake. Kai Šiauliuose buvo bendri JAV ir Lietuvos karių manevrai, jis čia buvo kaip vertėjas. Sūnus pasakojo, kad po manevrų amerikiečiai karininkai nusprendė nueiti išgerti alaus. Amerikoje alus – tai kaip vanduo. O čia nuėjo ir pasigėrė. Amerikietis generolas tada barėsi – jūs ką, durniai, nežinote, koks čia alus?“
„Stebuklingas“ žiedas
„Po kariuomenės aš dirbau visokius prastus darbus ir mačiau, kad be mokslo Amerikoje nieko nepasieksi. Vasario 16-osios gimnazijos diplomą turėjau, tačiau norint stoti į universitetą reikėjo amerikietiško diplomo. Aš baigiau Baltimorės politechnikos mokyklą, kur mokiausi braižybos, bet geresnio darbo negavau.
Amerikoje yra paprotys, kad baigdamas mokyklą, tu gauni žiedą. Politechnikos mokyklos žiedas buvo specifinis, rodantis, kad jį turintis žmogus yra iš inžinerijos srities. Aš jį visą laiką nešiojau. Dirbau tada labai nekokioj vietoj ir ateina toks žmogus. Jis žiūri nustebęs į mane, rodo man savo žiedą ir klausia, ką aš čia veikiu. Sakau, kad dirbu. „Tu baigei politechniką ir šitoj skylėj dirbi!? Kas su tavimi yra?“ – stebisi. Aš jam aiškinu, kad negaliu darbo gauti. Jau už kokios savaitės mane kviečia dirbti braižykloje, o tas žmogus, pasirodo, yra jos direktorius. Taip perėjau į visai kitą darbą ir kitokį atlyginimą, ir čia išdirbau 15 metų.
Kelias vedė į mokytojystę
„Vasarą, per mokinių atostogas, pas mus ateidavo mokytojai užsidirbti pinigų. Vienas manęs klausia, kiek ilgai čia dirbsiu, ar aš pagalvojau apie ateitį? Kokią ateitį? Kai tau 27 metai, apie kažkokias ateitis nelabai galvoji. Jis kviečia ateiti dirbti mokytoju. Prikalbino, nuėjau pasižiūrėti. Parodė savo klasę, kur vaikai viską darė, ką norėjo, gal tik ant lubų ir sienų nekabėjo. Ne, sakau, čia ne man.
Kitais metais jis vėl atėjo, sako: tai vis dar čia sėdi. Klausyk, gal tau nepatiko pernai mano klasė, bet žinok, atsidarė nauja mokykla, ieško braižybos mokytojų.
Susigundžiau, einu tenai pasižiūrėti, juodaodžiai vaikai susėdę į mane žiūri. Klausia manęs: „Ką tu darysi, jei juodaodis vaikas tave visokiais žodžiais išvadins?“ Na, sakau, tada kreipsiuos į tuos, kurie gali kažką padaryti. Patiko toks mano atsakymas, bet… „Mes žinome, kad tu savo darbą žinai, bet tu nežinai, kaip mokyti tuos vaikus. Tu eisi į universitetą“. Ir aš dešimt metų ėjau į universitetą, apsigyniau magistro darbą, kartu dirbau mokytoju. 1981 metais buvau išrinktas geriausiu savo srities Baltimorės mokytoju, vėliau šį titulą gavau dar kartą. Mokytoju išdirbau 35 metus.
Kas Amerikoje gerai, tai kad ugniagesių, policininkų ir mokytojų pensija yra tokia pati, koks buvo jų atlyginimas. Kitokiu atveju būtų sunku pragyventi, nes tai, ką duoda valdžia kitiems, tai vargo vakarienė“.
„Mafijos“ reikia klausyti
Aš beveik visą gyvenimą gyvenau Amerikoje. Kas įdomiausia, kai aš Lietuvoje pradedu kalbėti lietuviškai, manes klausia, iš kur aš atvažiavau. Amerikoje tas pats. Vadinasi, nei čia, nei ten aš netinku. Akcentas išduoda. Kai aš dirbau mokykloje, visada atsirasdavo koks šmikis, kuris pakelia ranką ir sako – ar galiu tamstą paklausti, ar tamsta esate iš mafijos? Ir taip metai iš metų. Pradėjau galvoti, kas čia dabar yra, kodėl jie taip klausia. Kai vėl mergaitė su tokiu klausimu pakėlė ranką, aš jai atsakiau – o iš kur tu žinai? Tai buvo geriausi metai – jei mokytojas iš mafijos, tai jo reikia klausyti. Pasirodo, mano akcentas labai panašus į to italų sluoksnio akcentą.
Lietuvos labui
Algimantas, kaip ir jo tėvas Karolis, buvo aktyvus lietuvių išeivijos veikėjas. Jo pastangomis Baltimorėje įkurtas Lietuvių muziejus, buvo pirmas jo vadovas. Organizavo koncertus, visokius renginius ir kitas veiklas. Ponui Algimantui smagu prisiminti, kaip teko Baltimorėje organizuoti lietuviškų jachtų „Audra“ ir „Laisvė“ priėmimą 1989 metais. Jis sutarė su vietos valdžia bei žygio vadovu Ignu Miniotu, kad jachtos su dar neįteisintomis trispalvėmis aplankys Baltimorę. Jų pasitikti savo laivais su trispalvėmis išplaukė vietiniai buriuotojai lietuviai ir amerikiečiai. Anot Algimanto, tai vienas maloniausių atsiminimų jo gyvenime.
O 1990 metais Amerikoje lankėsi tuometinis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas.
„Lietuva jau siekia laisvės, Gorbačiovas ruošiasi į Vašingtoną, o mes Lietuvių muziejuje susirinkę galvojam, ką reikia padaryti, kaip tą laisvės norą parodyti. Aš ilgai galvojau, žiūrėjau senas fotografijas, man įstrigo Laisvės paminklas Kaune. Galvoju, gal mes tokį padaryti galim. Mano draugai padarė postamentą, o aš per dvi savaites padariau pačią angelo figūrą. Tą dieną tik 5 valandas ši kompozicija stovėjo prieš Kapitolijų, bet visi Amerikos TV kanalai transliavo šį vaizdą. Jokio leidimo statyti statulą mes neturėjome. Prisistatė Amerikos saugumas, klausia, ką mes čia darom. Aš jiems parodžiau į 12 tūkstančių iš visos Amerikos, Kanados susirinkusių lietuvių minią ir sakau – jų klauskit. Suprato teisingai. Dabar ši statula yra Baltimorės lietuvių muziejuje“, – pasakojo A. Grintalis.
Ponas Algimantas yra menininkas – jis tapo, kuria skulptūras, medinius koplytstulpius, juvelyrinius dirbinius. Ir nenuostabu – mat jis mokėsi Baltimorės dailės mokykloje, Marylando universitete įgijo industrinio meno magistro laipsnį.
Meilė ir sugrįžimai
Pirmą kartą į Lietuvą Algimantas sugrįžo po 50 metų. „Kartą kalbėjome su Stasiu Lozoraičiu. Jis užeidavo į svečius, žaisdavome šachmatais, niekad man prieš jį nepavyko laimėti. Klausiu aš jo, kada tu važiuosi į Lietuvą. Jis man atsakė: „Aš važiuosiu Lietuvon tik tada, kai ji bus laisva“.
Prasidėjo „perestroika“, Gorbačiovas atsirado, galvoju, gal jau laikas man važiuot. Nuėjau į rusų ambasadą vizos, sakau, važiuoju į Lietuvą. „Tokios nėra. Yra tik Sovietų Sąjunga“, – taip man ten atsakė. Iškeikiau aš juos ir išėjau. Atvažiavau pirmąsyk jau po 1990 metų, kai buvo galima. Važiuoju kasmet, kartais ir kelis kartus“, – sakė pašnekovas.
Vienos kelionės metu čia sutiko savo būsimą žmoną. „Mano kaimynė, sužinojusi, kad važiuoju į Lietuvą, paprašė giminaitei perduoti laišką. Laiškas buvo skirtas Angelinos mamai, jos abidvi atvažiavo jo pasiimti. Taip ir susipažinome“, – sakė Algimantas apie lemtingą pažintį su gydytoja Angelina.
„Mes draugavome ketverius metus. Jis atvažiuodavo ir vėl išvažiuodavo, tada dar buvo vedęs. Gyvenimas taip susiklostė, kad jis atvažiavo vieną vasarą per atostogas, ir aš, kaip visos lietuvaitės, pareiškiau, kad užtenka važinėti, – metas daryti sprendimus.
Ir jis padarė sprendimą – atvažiavo vieną dieną pas mane, užmovė žiedą ir parodė skyrybų dokumentus. Išvažiavome į Ameriką, o kai Algimantas išėjo į pensiją, mes iš Baltimorės persikėlėme gyventi į Floridą“, – su šypsena pasakojo Angelina.
„Kai vaikus mokiau, kiekvieną dieną užrašydavau kokį nors žodį lietuviškai. Gabesni juos išmoko. Pirmą dieną, kai Angelina atvažiavo į Baltimorę, nuėjome į parduotuvę apsipirkti. „O, mister Dži. Aš tave myliu“, – girdi Angelina ir mato praeinančią juodaodę moterį. Pasirodo, tai mano buvusi mokinė“, – netikėtą epizodą prisiminė Algimantas.
Kur tikrieji namai?
„Aš matau labai didelį progresą čia, Lietuvoje. Amerika yra šalis, kuri gali tau duoti viską, bet reikia sunkiai dirbti, kad kažką pasiimtum. Amerikoje taip skaičiuoja – kai tau 80 metų, tau jau nieko nebereikia. Bet jei esi jaunas, turi darbą – mes tau duosim namą išsimokėjimui, duosim automobilį. Ko nori, tą duosim, tu mokėsi visą savo gyvenimą. Dabar tas pats Lietuvoje, jūs jau pralenkėte Ameriką. Jaunimas Lietuvoje labai protingas.
Buvo laikas, kai čia važiuodami galvodavome ir nežinojome, ką jums atvežti. Dabar galvojame, ką parvežti jiems tenai.
Anais laikais mes Amerikoje, o jūs čia tarsi bejėgiškai žiūrėjome vieni į kitus pro tą patį „langą“ ir kentėjome. Vienoje to lango pusėje buvo priverstiniai emigrantai, materialiai visko turintys, bet neturintys Lietuvos. Kitoje lango pusėje – likę Lietuvoje, Tėvynėje, bet uždaryti kalėjime ir niekur negalintys ištrūkti. Tada bejėgiai ir nelaimingi buvo ir vieni, ir kiti. Tik atgauta laisvė mus vėl sujungė.
Kai grįžtu čia, jaučiuosi namie. Aš ten nesijaučiu namie. Aš ir Angelinai sakau, kad mes viską Amerikoje turim ir sykiu nieko neturim. Ten mūsų namai, o čia mūsų siela“.
