Karas Ukrainoje, kurią užpuolė Rusija, vyksta nuo 2014 metų. Tiek laiko veikia ir organizacija „Blue Yellow“ („Mėlyna ir geltona“).
Biržiečiai susitiko su šios organizacijos įkūrėju – žurnalistu, publicistu, kino žmogumi, vertėju, rašytoju, Švedijos lietuviu vadinamu Jonu Ohman tą pačią dieną, kai Vilniuje vyko kultūros žmonių sąjūdžio mitingas.
„Esu pirmiausia kultūros žmogus, palaikau šį sąjūdį. Tiesiog priverstas aplinkybių turiu viską patraukti į šoną ir užsiimti tuo, kuo užsiimu“, – susirinkusiems į paskaitą – diskusiją „Lietuvos pasipriešinimo gairės – žvilgsnis iš Ukrainos“ kalbėjo Jonas Ohman.
Sueiga Biržų pilies arsenalo salėje buvo panaši į atvirą nervą. Su netikėtomis ir jautriomis Lietuvos šaulių sąjungai priklausančios jaunos ukrainietės, karo pabėgėlės Marijos reakcijomis.
Su pirmą kartą eksponuojamais Ukrainoje žuvusio biržiečio Tomo Valentėlio asmeniniais daiktais. Su galimybe savo rankomis pačiupinėti „piktus paukščiukus“ – Kaune gaminamus dronus, kurie keliauja į Ukrainą. Su netikėtomis, atrodytų, tokio stipraus žmogaus Jono Ohman ašaromis, kai po pokalbio sustoję biržiečiai jam ilgai plojo, dėkodami už tai, ką jis daro.
Gąsdina abejingumas
Renginį moderavusi Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė prašė J. Ohman pakalbėti apie savo tapatybę. Ką jis, švedas, veikia Lietuvoje ir kodėl tiek metų yra su Ukraina.
Vos atvykęs į Lietuvą Jonas sako ją pamilęs ir suvokęs, kad čia labai miela. Kartu čia pavojinga, matant per šimtmečius susiklosčiusią istoriją su tokiais kaimynais, kurie turi tokias ambicijas. Tad po įvykių Kryme, Donbase buvo labai lengva suvokti, kas vyksta ir kas bus toliau. Iškart suprato, kad reikia veikti. Todėl buvo įkurta organizacija „Blue Yellow“.
„Mane labiausiai gąsdina ne Rusija, o abejinga pasaulio reakcija, požiūris „Mes giliai susirūpinę“ – tada ir netgi šiandien. Tas abejingumas, savotiška baimė, kur jos nereikėtų, pasimetimas. Reikia veikti šiandien ir dabar“, – kalbėjo Jonas Ohman.
2014 metais organizacijos parama buvo pakankamai nedidelė. Kai 2022 metais prasidėjo dar viena invazija į Ukrainą, buvo įsitikinta, kad J. Ohman kalbėdamas apie tai, jog rusai nesustos, buvo teisus. Organizacijai masiškai pradėjo aukoti gyventojai, įmonės.
„Mūsų organizacijai 90 procentų aukų yra iš Lietuvos. Gavę tokį palaikymą mes galėjome žaisti kitame vaidmenyje. Esame viena mažiausių šalių Europoje, bet mūsų organizacija didžiausia Europoje – ji Ukrainai teikia daugiausia paramos“, – sakė prelegentas.
Edita Lansbergienė klausė, kaip Ukrainoje jaučiasi žmonės. Ji citavo žiniasklaidoje girdėtą mintį, kad visuomenė Ukrainoje labai susiskaldžiusi.
Yra manančių, kad dėl karo Ukrainoje kalti tie, kurie kariauja, todėl grįžtančius iš apkasų sutinka ne kaip didvyrius. Į šiuos žodžius sureagavo mažoji ukrainietė, vilkinti šaulio uniformą. „Melas!“ – garsiai sušuko ji.
„Dalis visuomenės tikrai taip mąsto – taip, kaip ir visoje Lietuvoje. Tiki naratyvu, kad esą jei nieko nedarysime, nieko ir nebus. Naivu. Lietuva su savo sudėtinga patirtimi ir 50 metų okupacijos sumokėjo savo kainą. Buvo pokario pasipriešinimo, kai valstybės faktiškai nebuvo, o žmonės ėjo jos ginti. Karine prasme tai buvo pražūtinga. Bet jei to nebūtų buvę, greičiausiai nebūtų valstybės, ir manęs čia nebūtų“, – kalbėjo J. Ohman.
Anot jo, dauguma ukrainiečių supranta, kad su Rusija jiems nepakeliui, suvokia, kad vienintelė alternatyva yra Europa. „Žmonės pavargę nuo karo. Kalbant apie dabartinę padėtį su oro atakomis, dronais, raketomis, – ji tikrai sudėtinga. Bet žmonės nepasiduoda“, – sakė J. Ohman.
Lietuvių statusas ypatingas
Kaip vyksta „Blue Yellow“ veikla, kiek laiko Jonas būna Ukrainoje, kiek Lietuvoje? Ką per jį mes, lietuviai, duodame Ukrainos žmonėms, kaip tos aukos virsta tuo, ką gauna ukrainiečiai?
J. Ohman kalbėjo apie tai, kad lietuviai situaciją Ukrainoje geriau supranta nei vakariečiai. Jis pats į Ukrainą vyksta bent kartą per mėnesį, kai kurie organizacijos atstovai – kas savaitę.
„Ten reikia būti – bendrauti, kad suprastum. Viena iš Vakarų Europos didžiausių bėdų – kad jų ten beveik nėra. Nepaisant ambasadų. Tad suvokimas apie tai, kas ten vyksta, yra paviršutiniškas. Turi ten būti, bendrauti, kalbėti. Tada suvoki, kam reikia, kiek reikia, kodėl reikia“, – apie teikiamą paramą kalbėjo J. Ohman.
Susitikimo metu prisiminti du kare Ukrainoje žuvę jauni biržiečiai – Mantas Kvedaravičius ir Tomas Valentėlis. Jie buvo labai skirtingi, bet abiejų likimai kartu ir panašūs – parodė, kaip okupantas elgiasi su žmogumi.
Biržų pilies arsenale Manto atminimui skirta salė yra jau kelerius metus. O šįkart buvo pirmą kartą pristatyta instaliacija – asmeniniai Tomo daiktai, kariškas krepšys, nuotraukos. Juos muziejui perdavė Tomo tėtis Dainius Valentėlis.
J. Ohman pasakojo, kaip „Blue Yellow“ rūpinosi žuvusio biržiečio Tomo kūno ištraukimo iš karo lauko misija.
Jonas sakė, kad tai labai skaudi istorija, kurioje teko dalyvauti. Deja, Tomas žuvo per pirmąją savo misiją. Elgėsi labai narsiai, drąsiai, teisingai, tiesiog dėl nepatirties pateko šiek tiek per toli ir buvo nukautas. Jo kūną išgabenti buvo sudėtinga, nes jis gulėjo pernelyg arti rusų pozicijų.
„Buvo susitarta su Ukrainos pajėgomis. Mūsų statusas ten ypatingas. Buvo duotas specialiųjų pajėgų vado įsakymas ištraukti lietuvio kūną. Buvo įvykdyta diversija, kad atitrauktų priešo dėmesį“, – pasakojo J. Ohman.
Europa amerikiečiams – antrame plane
Susitikime dalyvavusi Irutė Varzienė kalbėjo apie tai, kad karo Ukrainoje fone ją labiausiai gąsdina pasaulio politkorektiškumas. Kas galėtų būti kitaip?
Ukrainai pateiktą taikos planą J. Ohman pavadino marazmu.
„Amerika vykdo agresyvų Rusijos palaikymą. Supraskime vieną svarbų dalyką. Seku Amerikos politiką nuo Afganistano karo laikų. Amerikos politika nėra kitokia. Aišku, B. Obama buvo kiek malonesnis… Manome, kad Amerika mus palaiko, mes partneriai. Aš į tai žiūriu skeptiškai. Amerika nėra mūsų priešai, bet tendencijos eina į negerą pusę. Reikia giliau žiūrėti. Turim suvokti, kad jų interesas yra visiškai kitur, Europa yra antrame plane. Geopolitikoje dabar vyksta pakankamai rimti posūkiai“, – aiškino J. Ohman.
„Žiūrėdami iš savo pozicijų matome Putino ir Trumpo bandymus susitarti. Atrodo, kad mes esame tarp tų, kuriuos dalinasi pasaulio didieji“, – svarstė E. Lansbergienė.
„Tai gilūs geopolitiniai dalykai. Mes Amerikai esame ne pirmoje vietoje. Svarbu parodyti ir įrodyti savo norą, ryžtą ir gebėjimą gintis, diplomatijos pastangas, gebėjimą vystyti savo šalį. Tą dieną, kai mes sustosime – bus blogai. Kiekvieno žmogaus ryžtas parodyti šį norą viešai yra mūsų būtinybė. Kiekvienas turi tą giliai suvokti“, – kalbėjo prelegentas.
Kas yra geras pasipriešinimas? Pasak svečio, visi Ukrainoje gerai žino savo praeitį, istoriją, Ukrainos laisvės kovas. Svarbu žinoti savo istoriją, turėti daug draugų, burti bendruomenę, kuri sugeba greitai veikti. Su tokiais žmonėmis paprastai nesusidorosi.
Karas greitai nesibaigs
Kokią karo baigtį Jonas Ohman mato?
Anot jo, karas nesibaigs. Tai, kas vyksta Ukrainoje, kada nors baigsis. Bet tai esanti tik viena mūsų kraštų laisvės kovų dalis. Tai šimtmečių klausimas.
Rusijos imperijos ambicijos tokios, kad ji nesustos. Kodėl?
„Plėtojamas toks jų naratyvas: jie privalo plėstis, veikti toliau, plėšikauti. Tai jiems yra gerai, teigiamas dalykas. Iš vidaus totalitarinėje visuomenėje karas, išorinis priešas reikalingas. Be jų negalėtų išgyventi. Mes turime tą suvokti. O vakarų slabnumas, nenoras susidoroti motyvuoja Rusiją veikti“, – kalbėjo Jonas Ohman.
Biržiečiai klausė, kiek Ukraina dar gali laikytis.
„Ukraina kovos. Tačiau kaip ir kur – mes už tai esame atsakingi. Situacija nėra paprasta. Ateina žiema ir Ukrainoje didžiausia problema – elektra, energetika. Situacija brutali, negailestinga“, – apie dabartinę padėtį kalbėjo svečias.
Nebūti baudžiauninkais
Prieš karą Ukrainos visuomenė buvo ruošiama galimai invazijai. Lietuva per tam tikrus naratyvus taip pat raginama nepasitikėti kariuomene, valstybinėmis institucijoms ir t. t. Ką mes galime daryti, kad būtų kitaip?
J. Ohman priminė, kad atsparumą reikia skiepyti ir ugdyti per kultūrą, meną, švietimą.
„Svarbiausia – auginti jaunus, mąstančius, nepriklausomus, bendraujančius žmones. Kad galėtų pakelti ginklą, jei to reikės“, – kalbėjo paramos organizacijos vadovas. Jis akcentavo, kad jaunuomenė pirmiausia turi būti dvasiškai stipri, pilietiškai nusiteikusi.
Anot J. Ohman, iš valstybės pusės reikia socialinių garantijų, kad žmogus jaustųsi saugus. Reikia, kad žmonės savo šalyje galėtų vystyti savo verslą, kurti – o sukurtų gėrybių juk niekas nenori prarasti. Kitaip atrodo „baudžiauninkams, kolchoznikams“, žemaitaičių elektoratui – tokių Lietuvoje yra gana daug. Jiems atrodo, kad kažkas juos turi maitinti. O kas – nesvarbu.
„Tikiu Lietuva, jos pilietine visuomene. Jaučiu bendruomeniškumą. Nepaisant visko, demokratija veikia. Mūsų sistema veikia. Kaip bebūtų, einame pirmyn… Einame tuo sunkiu, sudėtingu, bet teisingu keliu – ne Lenino. Turime tą apginti“, – įsitikinęs Jonas Ohman.
