Biržietė Ramunė Petkevičienė eina svarbias pareigas Valstybinių miškų urėdijoje. Sausio 1-ąją ji pasitiko 55 metų jubiliejų. Taigi, asmenine sukaktimi teko baigti visų žiemos švenčių maratoną. Sėkmingai karjeros laiptais kilusi moteris šiandien džiaugiasi darnia šeima, gražiu giminės ratu, sutiktais draugais. Jubiliatė sako tiek daug gavusi iš ją supančių žmonių, kad viena iš svajonių – jiems atsilyginti tuo pačiu. O jėgų ir įkvėpimo ponia Ramunė semiasi ne sostinėje, kur ji šiuo metu dirba, o Biržų girioje.
– Sausio 1 dieną Jūsų gimtadienis. Sakoma, kad tiems, kurie gimė per šventes, būna sunku pasirinkti, ką ir kaip švęsti. Kokia diena Jums yra sausio 1-oji?
– Dar ir šiandien negaliu atsakyti, ar man pasisekė, ar ne, kad esu gimusi tokią dieną. Dėkinga tiems, kurie per visą šventinį šurmulį sugeba prisiminti ir mano gimtadienį. Atskirai ar kaip nors ypatingai jo nepažymiu. Gyvenu tokį laiką, kai man dažnai tenka kartoti, jog nesvarbu kur, svarbu su kuo esu.
Jau seniai daug atsakymų, susijusių su savo atėjimu, atrandu Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ciklo „Mano mėnesiai“ „Sausis“ eilutėse:
Iš lėto pasisuko metų ratas,
Ir jo pirmasis stipinas
Mane iš nebūties iškėlė.
Pirmoji mano ašara
Ir pirmutinis šypsnys
Sustingo tekančios to ryto saulės
Blankioj šviesoj.
– Švęsdami jubiliejus žmonės dažniausiai vertina savo nugyventus metus. Už ką labiausiai norėtumėte save pagirti ir kuo pasididžiuoti?
– Niekada savęs negiriu, vertinu tik kitų šalia esančių žmonių nuoširdžias pastabas ir gerus žodžius man. Galiu pasidžiaugti šeima, santykiais su artimaisiais, na ir profesine veikla, dideliu būriu puikių bendražygių.
– Gyvenimas taip susiklostė, kad Jums teko gyventi bene gražiausiose Lietuvos vietose. Papasakokite apie tai.
– Mes su seserimi gimėme Marcinkonyse, prie nuostabaus Čepkelių raisto, augome Kuršių Nerijoje tarp kopų ir pušynų įsikūrusioje Smiltynėje, vėliau – Kretingoje. Visos šios nuostabios vietos mus traukia.
Stengiamės kartu jas rečiau ar dažniau aplankyti, prisiminimais sugrįžti į vaikystę ir jaunystę. Bet šiame gyvenimo etape supratau, kad skubu ten, kur manęs laukia.
– Jūs esate garbingos miškininkų šeimos atstovė. Tėvelis buvo miškininkas, jūs ir sesuo pasirinkote miškininko profesijas. Kiek artimi žmonės turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui?
– Aš nežinau, ar man reikėjo „keliauti“ į miškininkystę, nes jau gimiau miškininko šeimoje, kurioje meilė miškui, atsakingas ir pasiaukojamas darbas miškų labui, pagarba šios profesijos žmonėms buvo savaime suprantami dalykai. Manau, kad begalinis Tėvelio autoritetas lėmė tai, kad pirmiausia mano sesuo, o po to ir aš pasirinkome šį kelią.
– Jūs laikoma neeilinių gabumų žmogumi. Žemės ūkio akademiją baigėte vadinamuoju raudonu diplomu. Bendramoksliai sakė, kad turėjote ypatingų gabumų – kai jie „kaldavo“, Jums tarsi savaime mokslai į galvą lįsdavo. Tai paveldėtų genų ar didžiulių pastangų, darbo rezultatas?
– Netikiu stebuklais ir manau, kad tik nuoseklus ir kryptingas darbas, tikslo žinojimas leidžia visko pasiekti.
O dėl studijų rezultatų, tai galiu šiek tiek pajuokauti ir atskleisti „tikrą“ priežastį ir motyvacijos šaltinį: nuo pat vaikystės šokau lietuvių liaudies tautinius šokius ir be jų neįsivaizdavau savo gyvenimo. Todėl įstojau ne tik į miškininkystės mokslų pirmą kursą, bet rugsėjo 1 dieną buvau priimta ir į akademijos dainų ir šokių ansamblį. Tada tėvelis suabejojo, ar šokiai netrukdys mokslams, ir šokiai buvo „palaiminti“ su sąlyga: jei mokysiuos penketais, galėsiu šokti. Taigi, pajuokaujant galima sakyti, jog kito pasirinkimo ir neturėjau.
– Kokį miškininką jūs laikote pavyzdžiu, iš kurio galėtų mokytis ne viena pasekėjų karta?
– Tikriausiai visi sutiksime, kad gyvename tokiu laiku, kai viskas kinta, tobulėja.
Na ir, žinoma, tradicinė miškininkystė be iššūkių taip pat neįsivaizduojama. Kiekviena miškininkų karta gali didžiuotis iškiliais, didžiais, gyvenimą pašventusiais miškui žmonėmis. Aš esu dėkinga likimui, kad mano profesiniame kelyje jų buvo išskirtinai daug.
– Papasakokite pažinties su būsimu sutuoktiniu istoriją. Kaip jam pavyko Jus atsivilioti į Biržus?
– Tiesiog smagiai studijavome ir studentavome toje pačioje tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, tik skirtinguose fakultetuose.
Susipažinome pirmame kurse, o kai po penkerių metų reikėjo apsispręsti, kur sukūrę šeimą keliaujame, rinkomės tarp Kretingos ir Biržų. Įsikūrėme nuostabiame Biržų krašte.
– Jūsų sūnūs jau suaugę. Kokius mokslus jie baigė, kaip jiems sekasi įsitvirtinti gyvenime ir profesinėje veikloje?
– Su vyru Ričardu užauginome du sūnus. Vyresniajam, Karoliui, jau 30, Rokui – 26.
Karolis baigęs doktorantūros studijas biotechnologijų srityje Danijos technikos universitete, gyvena ir dirba Kopenhagoje, kuria tvarias ir prieinamas kenkėjų kontrolės sistemas.
Rokas baigė kelių ir geležinkelių inžinerijos magistro studijas Vilnius TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) ir dirba pagal specialybę. Tvirtus pagrindus ir norą siekti žinių išugdė Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos ir Biržų gimnazijos pedagogai. Nuo pat mažų dienų abu žaidžia krepšinį, todėl esu užgrūdinta sportininkų mama, kuriai nesvetimi vaikų pergalės džiaugsmai, pralaimėjimai, traumos, kelionės, jų ritmu suplanuoti savaitgaliai ir ne tik.
Esu dėkinga treneriams, mokytojams, kurie kartu su mumis, tėveliais, formavo vaikų požiūrį į darbą, laiko planavimą, rezultato siekimą.
– Jūsų sutuoktinis yra medžiotojas. Jūs irgi dažnai su juo kartu mėgstate iškeliauti į Biržų girią, kad pailsėtumėte nuo sostinės. Iš kur šis pomėgis?
– Dėkinga savo vyrui, kuris pasikviečia mane pabūti šalia medžioklių metu, dalyvauti šioje prasmingoje ir be galo įdomioje veikloje. Mano nuomone, tai pats geriausias pomėgis, leidžiantis iš arti suprasti gamtos gyvenimą. Galiu pasidžiaugti, kad tenka bendrauti su labai atsakingais, medžioklės tradicijas suprantančiais ir jas puoselėjančiais žmonėmis.
– Esate padariusi sėkmingą karjerą, einate atsakingas pareigas. Esate Valstybinių miškų urėdijos medienos ruošos ir prekybos direktorė. Ar lengva suderinti darbines pareigas su šeima? O kas yra vadovas namuose?
– Savo miškininko kelią jau beveik prieš 32 metus pradėjau tuometėje Kretingos urėdijoje, netrukus jį tęsiau Biržų miškų urėdijoje ir jau septintus metus dirbu valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos centrinėje administracijoje. Šiuo metu esu atsakinga už visos Lietuvos valstybinių miškų, patikėtų mūsų įmonei valdyti, medienos ruošą, prekybą, logistiką ir miško kelius. Šeimos dėka nieko labai derinti ir netenka, nes tai jie, mano artimiausi žmonės, paskatino mane žengti šį žingsnį, toliau mokytis, tobulėti ir nebijoti iššūkių.
Mano nuomone, mūsų šeimoje vadovas yra mano vyras Ričardas, jis mano kitaip. O tiesa tikriausiai kažkur per vidurį. Reikėtų paklausti vaikų. Mūsų šeimą šitam gyvenimo etape galėčiau palyginti su gerai susižaidusia komanda, kuri daug dirba, moka džiaugtis pergalėmis ir įveikia pralaimėjimus.
– Jei gyvenime tektų dar kartą rinktis savo kelią ir profesiją, ar kartotumėte tą patį?
– Bijau, kad jau taip gerai nepavyktų. O jeigu rimtai, tai nieko nekeisčiau.
– Kokių turite dar neįgyvendintų svajonių ir planų ateičiai?
– Jaučiuosi labai daug gavusi iš mane supančių žmonių, todėl visada svajoju jiems tuo pačiu atsilyginti.
