Ištrauka iš edukologės, keturių vaikų mamos ir socialinių mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės knygos „Išgyventi paauglystę: tėvams ir mokytojams“.
Turbūt retai kam nors sąmoningai ruošiamės. Gyvenimas eina, eina ir… ateina paauglystė. Tėvystė yra prasmingas ir apdovanojantis gyvenimo darbas, o kai vaikas auga laimingas bei atliepia tai, kas mus tinka ir patinka, džiūgaujame. O ir tobulos tėvystės recepto, kad ir kaip norėtume, nėra.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi ir savo pagrindinius tikslus, o paauglystės vienas iš pagrindinių tikslų yra atsiriboti nuo tėvų, atrasti naują, draugišką santykį su tėvais ir patį save: kas aš esu, ko aš noriu, kokie mano tikslai, svajonės. Būtent tas nepriklausomybės siekis tėvams kelia ne tik stresą, bet ir skausmą. Tėvus dažniausiai baugina nežinomybė ir įvairios mintys – ar mano vaikas bus nemandagus, ar jis elgsis taip pat bjauriai, kaip aš elgiausi su savo tėvais, o jeigu mano vaikas pradės ankstyvus lytinius santykius, išbandys narkotikus, nelankys mokyklos, susidės su blogais draugais. Nė vienas neturime atsakymų į šiuos klausimus, bet visi juos keliame. Noriu jus nuraminti – dauguma vaikų, kaip ir tėvų, sėkmingai išgyvena paauglystę. Tiesa, mūsų vaikai šiais laikais turi gerokai daugiau iššūkių (technologijos, socialiniai tinklai, patikimos ir nepatikimos informacijos gausa), todėl jiems nelengva ugdytis pasitikėjimą savimi ir įtvirtinti savo asmenybę.
Atsitraukimas. Atminkite, kad paauglystę gaubia daug mitų ir stereotipų. Turime paklausti savęs: ar aš ne per daug kontroliuoju savo vaiką, ar jį girdžiu, ar leidžiu būti tokiam, koks jis nori būti, o ne tokiam, koks aš noriu, kad būtų. Vaikui būtinai reikia išmokti atsitraukti nuo to tėvo (tėčio ar mamos), kuris jam yra artimiausias. Žinoma, tam tėčiui ar mamai gali būti skaudu – nuolatiniai konfliktai, kad vaikas nenori būti su mumis, tačiau turime tam atsiskyrimui emociškai pasiruošti. Tai yra natūralu ir būtina. Jeigu norime, kad vaikas su mumis būtų atviras, kalbėtų ir konfliktų būtų kuo mažiau, turime būti šalia ir visada pasiruošę su vaiku kalbėtis taip, kaip jis nori, o ne taip, kaip norime mes.
Suprantu, kad skamba neaiškiai, – tai vaikas nori bendrauti su manim daugiau ar mažiau? Kaip tai turi atrodyti? Iš esmės, paaugliams reikia, kad tėvai būtų šalia ir jų klausytųsi, bet nesikištų į kasdienius jų reikalus. Ikimokykliniame ir pradinės mokyklos amžiuje mūsų pagalba ir dėmesys kasdieniams reikalams buvo būtinas, nes vaikas dar tik mokėsi savigalbos įgūdžių ir savarankiškumo. Paauglystėje staiga turime atsitraukti nuo kasdienių reikalų sužiūrėjimo, o tai nėra lengva. Rekomenduočiau mokytis susitelkti į saugumą ir matyti didįjį paveikslą, o ne kasdienius reikalus ir smulkmenas. Taip pat rekomenduočiau asmeniškai nereaguoti į vaiko demonstruojamą atstūmimą – jis privalo išmokti brėžti ribas.
Mokykite vaiką priimti sprendimus. Juk nenorime, kad mūsų vaiko pirmasis savarankiškas sprendimas būtų toks: paimti draugo siūlomą cigaretę, ar ne. Jei iki šiol vaikas nejautė savo sprendimo pasekmių, tai jam bus sunku priimti svarbesnius sprendimus. Todėl skatinkite vaiką priimti sprendimus savarankiškai. Pavyzdžiui, leiskite nueiti miegoti vėliau, kad ryte pajustų, ką reiškia būti neišsimiegojusiam, nedrauskite išleisti savo sutaupytus pinigus niekams, kad žinotų, ką reiškia jų neturėti, arba leiskite žiūrėti filmą, neatlikti užduoties ir už tai gauti blogą pažymį. Penktoje, šeštoje klasėje leiskite vaikams priimti tokius sprendimus, kurių pasekmės vaikui yra skaudžios, bet ne tokios, kad kenktų jo saugumui ar laimei. Tiesiog tokios, kurios privers vaiką pasigailėti priėmus vienokius ar kitokius sprendimus ir mokytis iš savo klaidų, o tai yra svarbu. Man apskritai atrodo, kad 5–8 klasės yra tas laikotarpis, kai vaikui itin svarbu pajusti savo sprendimų pasekmes, galėti savarankiškai priimti sprendimus ir jausti, kad tėvai ir kiti suaugusieji elgiasi sąžiningai. Remdamasi ilgamete darbo su paaugliais patirtimi galiu pasakyti, kad dažniausiai jie skundžiasi vienokiu ar kitokiu suaugusiųjų sprendimu, kuris jiems atrodo nesąžiningas.
Aiškiai išreikškite savo lūkesčius ir taisykles. Bet kurio amžiaus vaikas taisyklėms gali (ir turi!) priešintis, tačiau taisyklės svarbios ir dėl to, kad vaikui būtų aišku, kokie yra jūsų lūkesčiai dėl pažymių, elgesio, namų ruošos. Jeigu jūsų lūkesčiai yra adekvatūs, tai dažnai paaugliai džiaugiasi, kad namuose galioja tam tikros taisyklės, nors ne visada tai pripažįsta. Pavyzdžiui, paauglių apklausos rodo, kad jei namuose nėra taisyklių, tai paaugliams atrodo, kad jie tėvams nerūpi. Neabejoju, kad esate girdėję, jog paaugliai nenori būti su tėvais ir geriau rinktųsi leisti laiką tik su draugais. Tai yra tiesa, bet vėlgi tyrimai atskleidžia, kad nors paaugliai atsitraukia nuo tėvų ir savo elgesiu bei žodžiais parodo, kad nori erdvės sau, giliai širdyje jiems vis dar reikia, kad tėvai būtų šalia bei skirtų jiems dėmesį. Taigi tai turi būti mūsų prioritetas. Jeigu iki šiol niekada neleisdavome sąmoningo laiko kartu (kai padedame visus išmaniuosius prietaisus į šoną ir tiesiog klausomės savo vaiko), reikėtų tai pradėti daryti dar ankstyvojoje paauglystėje. Jeigu bandysite į šį traukinį įšokti vaikui sulaukus 14–15 metų, greičiausiai jam kils klausimas, kas jums atsitiko. Bendras laikas nereiškia, kad nuolat turite pramogauti, tai tiesiog gali būti ir laikas automobilyje kur nors važiuojant – paprašote vaiką pasidėti telefoną, patys išjungiate radiją ir bendraujate.
Skiepykite vertybes. Vėlyvoji vaikystė ir ankstyvoji paauglystė yra tas amžiaus tarpsnis, kai galime įskiepyti vaikams tas vertybes, kuriomis norime, kad jie vadovautųsi. Be abejonės, vertybes skiepijame nuo pat gimimo, bet būtent šiame amžiaus tarpsnyje pravartu kalbėti apie brendimą, kibernetinį saugumą, narkotikus, seksą, kadangi tokio amžiaus vaikai dar mus girdi. Ikimokykliniame amžiuje tokiems pokalbiams dar per anksti, bet vėlyvojo pradinio amžiaus vaikai jau yra pasiruošę jus išgirsti. Patikėkite, šiomis temomis kalbėtis su 12–13 metų amžiaus paaugliu bus gerokai sunkiau, kadangi vidurio amžiaus paauglystė – tai metas, kai labiausiai yra bandomos ribos ir eksperimentuojama. Kartais tie eksperimentai yra susiję su rizikingu elgesiu, todėl turime pasikalbėti šiomis jautriomis temomis iki vaikui susiduriant su tuo realybėje, kad jis galėtų priimti protingus sprendimus. Jei mūsų vaikas ne kartą bus girdėjęs, kas yra teisinga, o kas – ne, jam bus daug lengviau priimti sprendimą. Ypač domėkitės, su kuo draugauja jūsų paauglys, kadangi tėvų tarpusavio komunikacija taip pat svarbus aspektas, padedantis sukurti saugią aplinką. Tarpusavyje bendraujantys tėvai apie vaikus sužino daugiau, nes tam tikrus dalykus žinote jūs, tam tikrus – jūsų vaiko draugo tėvai. Taip susidaro saugumą sukuriantis tinklas.
Ugdykite vaiko atsakomybę. Pradėkite nuo paprastų, buitinių dalykų, pavyzdžiui, skalbinių. Išmokykite vaikus skalbti (ir rankomis, ir skalbykle). Kartais jiems patiems reikia ką nors išsiskalbti, kartais jie nenori, kad jūs skalbtumėte, – tai yra puikus gebėjimas, kurio reikės visą gyvenimą. Mokykite tvarkytis, t. y. ne tik kojines susidėti, bet ir iššveisti vonią, išplauti grindis, parodykite, kaip tai daryti tinkamai, paaiškinkite, kodėl tai yra svarbu. Skatinkite vaiką gaminti maistą, mokykite jį, tegul bando, net jei pirmais kartais ir nepasiseka. Mūsų jauniausiai dukrai pradėjus gaminti daugybę kartų neišėjo, tačiau dabar, įžengusi į paauglystę, kai kuriuos patiekalus ji gamina geriausiai iš visų šeimos narių. Be namų ruošos darbų, tegul vaikas praneša savo būrelio vadovui, kad negalės atvykti į užsiėmimą, tegul susideda pietus į mokyklos žygį, rytais vaiko nebežadinkite, tegul atsikelia savarankiškai, nepriminkite apie namų darbus. Pirmiausia skirkite laiko juos padaryti, priminkite tik tuomet, jei nepadarys. Vaikui duokite kuo daugiau atsakomybių. Svarbiau netgi ne kalbėti apie tai, o taip suorganizuoti vaiko dienotvarkę, kad tai būtų jo atsakomybės, kad jis to išmoktų praktiškai.
Daugiau skaitykite knygoje A. Landsbergienės knygoje „Išgyventi paauglystę: tėvams ir mokytojams“.
Su nuolaidos kodu IGNAL_15 knygą galite įsigyti pigiau www.tylosknygynas.lt
Knygoje „Išgyventi paauglystę: tėvams ir mokytojams“ edukologė dr. Austėja Landsbergienė dalijasi įžvalgomis, žiniomis ir patirtimi, kurias įgijo daugiau nei ketvirtį amžiaus dirbdama švietimo sistemoje, pati būdama keturių paauglių mama, bendraudama su kitais paauglių tėvais ir nuolat žongliruodama profesiniu bei mamos vaidmenimis.
Šioje knygoje rasite arti šimto paauglių tėvams ir mokytojams aktualių temų, pagardintų autentiškomis istorijomis iš pačios dr. A. Landsbergienės gyvenimo auginant savo vaikus.
Anot pačios autorės, paauglystė yra amžiaus tarpsnis, kur kuo daugiau žinai, tuo geriau supranti, kad nieko nežinai. Tad geriausia yra pasiduoti natūraliai paauglystės tėkmei ir apgaubti tai, kas vyksta, meile, kantrybe ir supratimu, kad visa tai yra laikina, ir tai – paskutinis vaiko šuolis prieš tampant jaunu suaugusiu žmogumi.
Mes – tėvai ir pedagogai – esame bendrakeleiviai, galintys palaikyti ir ištiesti ranką, kai paaugliui bus sunkiausia.
Knygą praturtina ir pačių paauglių mintys įvariomis tėvus ir pedagogus neraminančiomis temomis bei profesoriaus Vytauto Landsbergio pokalbių ištraukos su proanūke Gertrūda apie paauglystės ypatumus skirtingose kartose ir net šimtmečiuose.
Autorė viliasi, kad „Išgyventi paauglystę“ bus pagalbininkas tėvams bei pedagogams ir atsakys į bent keletą iš begalybės kylančių klausimų.
Nuramins. Suteiks vilties. Įkvėps.
