Biržietė 52 metų Rasa Dubrienė – bene vienintelė šalyje aprangos technologijų kūrėja, kuri sugalvojo savo karpinius iš popieriaus pritaikyti tekstilėje. Tai, anot moters, yra naujiena, sužavėjusi ne tik jos dėstytojus, kolegas, bet ir visus, kurie pamato ir įsigyja jos gaminius.
Neseniai į Tautodailininkų sąjungą įstojusi moteris tikisi surengti savo gaminių personalinę parodą. Tam reikia pririnkti pakankamai darbų, nes dabar juos moteris išdalija savo draugams, kaimynams ir giminaičiams. Dalį jų planuoja pasiūlyti ir Biržų turizmo ir verslo informacijos centrui.
Miesto centre – tarsi vienkiemyje
Su Rasa Dubriene susitikome jaukiuose šeimos namuose Kilučių gatvėje. Miesto viduryje – tikra gamtos oazė. Į kitoje gatvės pusėje tekančią upę šeimos nariai paplaukioti eina su maudymosi kostiumėliais, rankomis perneša baidarę ir plaukia į ežerą žvejoti.
Rasos sutuoktinis Vitalis dažnai išvyksta į reisus Suomijoje. Tad išleidusi į darbus artimuosius moteris susitvarko namus ir imasi savo širdžiai mėgiamos veiklos.
Šeimos kiemas išpuoselėtas – čia auga ne tik daili pievutė, dekoratyviniai sodinukai, bet ir gausybė gėlių. Vietos randa hortenzijos, rožės, verbenos. Šiltnamyje auga kruopščiai atrinkti pomidorai ir paprikos, o nedidelėse lysvėse mezgasi agurkai.
Rasa sako, kad pomėgį grožiui ji perėmė iš mamytės, kurios sodyba ilgus metus buvo kaime pripažinta gražiausia. Čia užaugo ir trys sesės Regina, Nida ir Rasa, kurios labai myli gamtą ir augalus.
Pomėgį menams paveldėjo ir Dubrų dukros Agnė bei Greta.
Iš Ageniškio kilusi Rasa kalba, kad 18 metų ji gyveno tėvų Marijos ir Jono Jurevičių namuose, tiek pat Biržuose pas uošvius Otiliją ir Petrą Dubras. O dabar jau 15 metų gyvena savo pasistatytuose namuose.
Pritrūko žinių idėjoms įgyvendinti
Viena iš Rasos svajonių buvo studijuoti kraštovaizdžio dizainą, tačiau ji baigė Kauno taikomosios dailės mokyklą, įgijo meninio siuvinėjimo specialybę.
Anksčiau moteris siuvinėdavo paveikslus, vėliau sako pajutusi, kad pritrūko žinių kūrybinėms idėjoms įgyvendinti.
Tad Utenos kolegijoje prieš metus įgijo aprangos technologijų specialybę.
Rasa karpiniais užsiima nuo 2019 metų. Ji tuomet dirbo vienoje parduotuvėje miesto centre ir prieš Kalėdas savo karpiniais išpuošė parduotuvės langus.
Pro šalį ėjusi tautodailininkė Saigūnė Rožėnienė buvo sužavėta. Užkalbino ir paskatino toliau karpyti.
Karpymas, pasak moters, yra be galo kruopštus užsiėmimas, užimantis daug laiko ir reikalaujantis kantrybės. Tačiau jai tai patinka.
„Kiekvienas karpinys ar paveikslas yra perteikta žinutė“, – sako Rasa.
Vienetiniai darbai
„Patys karpiniai yra trumpaamžiai. Jų elementus galima panaudoti plačiau. Juos apdoroti kompiuteriu, nuskenuoti arba lazeriu išpjauti ir perkelti ant medžiagos“, – savo pačios sugeneruotas idėjas dėliojo Rasa.
Moteris labiausiai vertina natūralias medžiagas – džinsą ir liną. Jai labai artimos ekologijos idėjos. Be to, jei kūrėja naudoja liną, tai tik Biržuose gaminamą.
Mokydamasi Utenos kolegijoje ji sako gilinusi žinias, kaip karpinius pritaikyti siuviniams, pastebėti ir pritaikyti mados tendencijas.
Mokslų baigimui sukūrė kolekciją iš įvairių džinso atspalvių. Iš jo ir dabar gamina krepšius, rūbus. Ant džinsinio audinio arba lino ji mėgsta išsiuvinėti arba skaitmenine spauda tekstiliniais dažais atspausti savo karpinius.
Dažniausiai pasikartojantis ir jai labiausiai patinkantis yra gyvybės medis – tradicinis, lietuviškas.
Dar yra įvairių formų saulučių, gėlių, įvairių ornamentų.
Tautodailininkė mėgsta prikelti naujam gyvenimui senas nertas servetėles ar močiučių rankšluosčius. Iš jų pagamina pirkinių krepšelius ar kitus daiktus.
Rasai patinka daiktai, kurie turi savo istoriją, dvasią. Tarkim, namuose saugoma senų lygintuvų kolekcija.
Daug tautodailininkės darbų pasklidę ne tik po mūsų šalį, bet iškeliavo ir į Angliją, JAV, Šveicariją, Norvegiją.
Gaminius įsigyjantys juos vertina, nes tai yra vienetiniai rankų darbo darbai.
Apima euforija
Moteris savo žiniomis dalinasi su vaikais ar kaimo bendruomenių nariais vesdama edukacijas.
Priklauso kūrybiškas moteris vienijančiam klubui „Fantazijų skrynia“. Laisvalaikiu Pasvalyje su draugėmis lanko keramikos užsiėmimus.
R. Dubrienė dažniausiai laiką leidžia namuose. Ir dirba tik tuomet, kai leidžia sveikata.
Bet kokiu atveju ji stengiasi nepasiduoti ligoms ir apie viską galvoti tik pozityviai.
„Jei leis Dievas dar pabūti, užsiimsiu kūryba. Stengiuosi su „neigiamais“ žmonėmis nebendrauti, atsiriboti nuo blogų emocijų. Reikia galvoti, kad viskas bus gerai. Atsikeliu ryte ir galvoju, ką gražaus padarysiu. O kai ką pagamini ar iškarpai – tokia euforija ateina“, – kalba ji.
Meilė pekinukams
Pašnekovė su džiaugsmu kalba ir apie dar vieną pomėgį, virtusį gyvenimo būdu.
Kai sutuoktiniai Rasa ir Vitalis Dubros išeina į miestą vedini savo augintiniais, susilaukia daugybės susižavėjusių žmonių žvilgsnių, o vairuotojai net automobilius pristabdo. Mat jie vedasi net keturis Pekino šunelius – Pelytę, Princesę, Pupsį ir Pūkį.
Pekino veislės šuneliai pas juos pateko įvairiais keliais.
Štai gyvūnus globojančios viešosios įstaigos „Mažas draugas“ vadovė Andželika džiaugėsi, kad Dubros nebijojo į namus pasiimti buvusių šeimininkų apleisto šunelio, turinčio sveikatos problemų. Naujųjų šeimininkų neišgąsdino net tai, kad šunelis turi įprotį kąsti į juos norinčią paglostyti ranką. Jie sakė, su tokia yda susitvarkys.
Taip ir nutiko. Šunelis ne tik apsiprato naujuose namuose, bet ir pamilo savo naujuosius šeimininkus.
Pirmasis baltos spalvos pekinukas į šeimą atėjo prieš 12 metų. Jį padovanojo Rasos sesuo.
Dar vieną šunelį moteris pasiėmė iš gyvūnų namų „Vizgis“. Parvežus į namus jis, išvydęs šeimininkų dukterį, prie jos prisirišo ir nebepaleido. Dabar dukrai atvažiavus į svečius pas tėvus jis netgi saugo jos kambarį, į kurį net šeimininkų neįleidžia.
Dar vieną šunelį žmonės priglaudė iš gyvūnų globos „Penkta koja“.
Dubras žavi, kad pensininkų šunimi vadinami pekinukai nėra labai aktyvūs, labai prisirišę prie savo žmonių.
Pašnekovė sako, kad ji namuose niekada nebūna viena – net darbo kambaryje nuolat būna apgulta šunų. Šie ją sekioja ir tvarkantis namuose bei kieme, darže. Ir saugo savo žmones.
