Tai profesorius Giedrius Subačius žodžiai. Atrodo, ką tik Seimas buvo paskelbęs Tarmių metus, o prabėgo jau kone dešimtmetis… Apie tai gražiai yra pasakęs kalbininkas Kazimieras Garšva: „Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais“.
Tokios mintys sukosi šeštadienį Kučgalyje, kur vietos bendruomenė paprastai, kukliai, bet nuoširdžiai atidengė paminklinį akmenį išnykusiai senajai Papilio krašto kalbai. Šios idėjos autorius – nenuilstantis entuziastas dr. Jonas Albertas Naktinis, nuo fizikos mokslų ryžtingai pasukęs į geolingvistiką, genčių ir pavardžių genealogijos tyrinėjimus. O jam į pagalbą atėjo Kučgalio bendruomenė.
Pasak bendruomenės pirmininko Stasio Valiuko, viskas padaryta bendruomenės narių rankomis. Bendruomenės žmonės pastatė laukų akmenį, papuošė ir sutvarkė jo aplinką, J. Naktinio padėjėjai pritvirtino lenteles su įrašais. Vieta paminkliniam akmeniui pasirinkta neatsitiktinai. Už jo esančiame sklype kažkada stovėjo Kučgalio pradinė mokykla, vėliau aštuonmetė – rašto, žodžio ir pasaulio pažinimo šaltinis vietos vaikams. Dalis jų, jau paženklintų metų naštos, susirinko į paminklo atidengimą. Po šimtamečiu ąžuolu susibūręs pulkelis dalinosi smagiais, jau istorija virtusiais mokykliniais prisiminimais.
Kaip ir kodėl gimė mintis pastatyti šį paminklą, kalbėjo dr. J. Naktinis. Jis sakė, kad pirmą kartą Kučgalio gyventojų pavardės užrašytos XVII amžiaus pradžioje. Čia kryžiavosi daugelio senųjų genčių – sėlių, latgalių, lietuvių, gudų, krivičių – ribos, čia susipynė jų kalbų žodžiai. Anot J. Naktinio, vienoje paminklo lentelėje surašyti dažniausiai vartoti Papilio krašto tarmės žodžiai.
Apie lentelėse surašytų pavardžių kilmę sunku ką nors pasakyti, bet jas tyrinėjęs J. Naktinis pabrėžė didelį jų išplitimo arealą, pavardės nukeliavo ir į kitus kraštus bei šalis. Mokslininkas kalbėjo apie tai, kaip migruojant žmonėms beveik nekinta jų pavardės, kokie pastovūs yra toponimai – upių, ežerų, kalnų pavadinimai. Kalba keičiasi, todėl svarbu bent taip priminti apie nykstančios tarmės buvimą.
Savivaldybės administracijos direktorė Irutė Varzienė sakė, jog kalba yra vienas iš svarbiausių tapatybės ženklų, ir jos išsaugojimas yra esminis tautos uždavinys, o dabartiniame pasaulio geopolitiniame kontekste tai įgauna ypatingą prasmę. Direktorė priminė kalbininkės Daivos Vaišnienės mintį, kad tarmė yra namų kalba, gimtoji motinos kalba. I. Varzienė prisiminė pirmus linksmus susidūrimus jaunystėje su vietine tarme, iki tol negirdėtais žodžiais ar posakiais.
Atidengtą paminklinį akmenį pašventino Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos parapijos klebonas Vidmantas Kareckas. Greta akmens kučgaliečiai pasodino svyruoklį žilvitį, o renginys tęsėsi prie arbatos puodelio bendruomenės namuose.
