Kaip reaguoti gavus laišką iš Madagaskaro princo, kuris praneša apie jums skirtą palikimą?
Mesti jį į šiukšliadėžę?
O gal rašyti atsakymą su visais prašomais asmens duomenimis? Ir dar pykti ant tų, kurie sako, kad tas rašytojas – ne princas, o aferistas? Juk aplinkui vieni pavyduoliai ir neišmanėliai, kurie trukdo pasinaudoti šansu, pasitaikančiu tik kartą gyvenime.
Svarbiausia tikėti, kad toks gėrybes dalinantis princas yra. Ir nesvarbu kur – Madagaskare, Pravieniškėse ar Biržuose.
Ateinantys rinkimai parodys, kiek Biržuose tikima princais. Nes būtent tikėjimas lems rinkimų rezultatus.
Akivaizdu, kad tie politikai ir su jais susiję asmenys į garbę ir atsakomybę prieš rinkėją žiūri paprasčiau. Ir ko nežiūrėti, jeigu rinkėjai leidžia, kad mylimi politikai, teisme paviešintais jų žodžiais tariant, biržiečius „nup…tų“.
Įtikėjusiems svarbūs ne argumentai ir ne faktai. Įtikinėtojai faktus vartalioja kaip blynus keptuvėje, kaitindami rinkėjų aistras ir drąsindami politinius bendražygius.
Štai „Šiaurės rytuose“ publikuojami tekstai apie Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamą bylą dėl Biržų valdžios vyrų piktnaudžiavimo, kyšininkavimo ir papirkimo. Posėdžių metu leidžiami įrašai, kurių turinys su atitinkamomis citatomis paviešintas laikraštyje. Tų įrašų „herojai“ – vėl į rinkimus susiruošę asmenys. Jų kalbos, regis, turėtų prablaivyti ir labiausiai įtikėjusius minimų politikų gerbėjus.
Bet kur tau. Feisbuko išminčiai atrado frazę „nekaltumo prezumpcija“. Iš tiesų teisiamųjų kaltę gali nustatyti tik teismas. Ir neatmestina, kad visi kaltinamųjų suolą trynę politikai bus išteisinti. Tačiau paskelbti įrašai liudija, kaip Biržuose buvo verčiami (ar ketinama versti) iš postų politikams neįtikę asmenys ir kaip šiltesnių vietų ieškota „saviškiams“. Politikų pokalbiai, pagražinti rusiškais keiksmažodžiais ir kalėjimo žargonu, atsiskleidžia jų tikruosius interesus, kultūrą, moralę.
Po tokio apsinuoginimo save ir kitus gerbiantys politikai nelauktų teismo nuosprendžio – kuo greičiau atsistatydintų iš einamų pareigų ir bent kurį laiką nepretenduotų grįžti į valdžią.
Už būtas ir nebūtas nuodėmes prie kryžiaus kalant konservatorius paranku tuo pačiu užsimojimu tvoti ir laikraščiui. Smagu matyti prikaltus politinius priešininkus drauge su princais ir mesijais netikinčiais eretikais. In corpore, taip sakant.
Akivaizdu, kad tie politikai ir su jais susiję asmenys į garbę ir atsakomybę prieš rinkėją žiūri paprasčiau. Ir ko nežiūrėti, jeigu rinkėjai leidžia, kad mylimi politikai, teisme paviešintais jų žodžiais tariant, biržiečius „nup…tų“.
Praėjusią savaitę laikraštyje buvo paviešinti faktai, liudijantys, kad vienas kandidatas į Biržų merus verslo struktūrose Rygoje veikė kita pavarde, nei skelbiasi eidamas į merus. Kandidatas aiškino, kad tai jo žurnalistinis slapyvardis. Tačiau viešojoje erdvėje jis kita pavarde įvardytas toli gražu ne kaip žurnalistas.
Įtartini kandidato biografijos faktai daliai biržiečių, pasirodo, nieko verti. Kitaip tariant, rinkėjams nesvarbu, kas tas asmuo, kuris pretenduoja tapti meru.
Kas jiems svarbu? Tikėjimas, kad princai tikrai tikrai rūpinasi jų šviesia ateitimi. Todėl tie princai ir rašo laiškus – per paštus, laikraščius, feisbukus. Tik neškit savo balsus. Jeigu ką – sąskaita bus pateikta ne konkrečiai princą mylinčiam jonukui ar onutei, o visiems biržiečiams. O gal ir valstybei.
Princais tikintys biržiečiai į „Šiaurės rytuose“ viešinamus faktus, kurie atskleidžia jų kumyrų tamsiąją pusę, paprastai reaguoja burtažodžiais – „konservatorių užsakymas“, „konservatorių laikraštis“ ir pan.
Biržų politikai turėtų atidžiau pasižiūrėti, ką siūlo į valdžia savo sąrašuose. Ar juose tikrai nėra sukčių, vagių, smurtautojų, girtuoklių, Rusijos interesams tarnaujančių veikėjų ir, žinoma, pedofilų?
Už būtas ir nebūtas nuodėmes prie kryžiaus kalant konservatorius paranku tuo pačiu užsimojimu tvoti ir laikraščiui. Smagu matyti prikaltus politinius priešininkus drauge su princais ir mesijais netikinčiais eretikais. In corpore, taip sakant.
Vargu ar įtikėjusiems ką nors reikštų ir toks faktas, kad „Šiaurės rytai“ niekada nebuvo ir nėra politinių partijų ruporas. Nei ŠR savininkai, nei redakcijos darbuotojai, skirtingai nei kitas laikraštis, niekada nedalyvavo jokiuose rinkimuose. Per 22 gyvavimo metus ŠR turėjo daug „savininkų“ – laikraštis „buvo“ ir Ramono, ir Rinkevičiaus, ir liberalų, ir Valkiūno, ir Varzienės.
Šiuo metu aiškinti, kad ŠR – „konservatorių laikraštis“, tolygu raginti įtikėjusius atsižegnoti nuo nelabųjų. Galimos pedofilijos skandalas Seime tampa ypatingu rinkiminių kovų įrankiu. Į parlamentą konservatoriai atvedė galimą pedofilą – kas begali būti baisiau?
Iš tiesų gali būti ir baisiau. Pavyzdžiui, pedofilas ne tolimoje sostinėje, o čia pat, šalia mūsų. Ta proga Biržų politikai turėtų atidžiau pasižiūrėti, ką siūlo į valdžią savo sąrašuose. Ar juose tikrai nėra sukčių, vagių, smurtautojų, girtuoklių, Kremliui tarnaujančių veikėjų ir, žinoma, pedofilų?
Įtikėję, bet dar visai sveiko proto nepraradę rinkėjai privalėtų sau atsakyti, ar jie tikrai pakankamai pažįsta tuos asmenis, už kuriuos ketina balsuoti per rinkimus.
Šie rinkimai vyksta sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, karo ir su juo susijusių įvairių grėsmių akivaizdoje. Tokiu metu svarbiausia apsispręsti, kieno pusėje esi.
Kieno pusėje būsim?
