/ asmeninio archyvo nuotr.
Gintauto Palucko vadovaujama Vyriausybė dirbo trumpai ir didesnę laiko dalį skundėsi, kad labai daug jėgų reikalauja buvusios valdžios klaidų taisymas. Būtų nelabai adekvatu, jei Ingos Ruginienės Vyriausybė kartotų šiuos skundus. Kita vertus, ne tiek seniai socialdemokratai kalbėjo, kad kenčiame nuo Andriaus Kubiliaus Vyriausybės padarinių, nors bent dvi kadencijas nuo to laiko turėjo visas galimybes viską ištaisyti. Todėl prognozuoju, kad politinis motyvas – mes būtume sukūrę rojų Lietuvoje, tačiau tik opozicija to nenori, – tikrai bus populiarus. Tiesa, naujosios Vyriausybės naujove turėtų būti tai, kad socialdemokratų priešas Nr.1 šiuo metu net ne Landsbergis (vardas nesvarbu), bet Saulius Skvernelis. Išdavikas? Spėju, kad didelei daliai socialdemokratų šiandien taip nuoširdžiai atrodo, nors, jei jie nori pamatyti tikrus išdavikus, reikėtų atsistoti prieš veidrodį.
Kas jūs tokie ir kaip drįstate viešai mus kritikuoti? Šį klausimą jau kurį laiką kartoja ne vienas įtakingas socialdemokratas. Kartais dar priduria – nesąžininga kritikuoti, kol dar nėra darbų? Visi turėtume būti suinteresuoti, kad naujai Vyriausybei pavyktų.
Tiesą sakant, socialdemokratai turėtų džiaugtis, kad yra kritikuojami, vadinasi, dar kažkas kažko iš jų tikisi. Kai kritiką pakeis anekdotai ar totalus ignoravimas, galima bus sakyti, kad LSDP Pilėnai jau virto pelenais.
Su pastaruoju teiginiu visiškai sutinku. Tiesą sakant, socialdemokratai turėtų džiaugtis, kad yra kritikuojami, vadinasi, dar kažkas kažko iš jų tikisi. Kai kritiką pakeis anekdotai ar totalus ignoravimas, galima bus sakyti, kad LSDP Pilėnai jau virto pelenais.
Pabandysiu paaiškinti, kodėl nerimauju dėl būsimos Vyriausybės.
Visi norime, kad autobusų vairuotojui sėkmingai pavyktų pasiekti numatytą tikslą. Ypač jei tenka važiuoti tame autobuse. Tačiau, jei matome, kad vairuotojas įkaušęs ar neadekvatus, o gal pirmą kartą sėda prie vairo, ar mums neturėtų sukilti nerimas? Ne. I. Ruginienė man neatrodo įkaušusi ar neadekvati, tačiau neturiu jokio pagrindo viltingai žvelgti į naująją valdančiąją koaliciją. Deja, ir į tai, kaip LSDP atstovai interpretuoja dabartinę situaciją.
Pavyzdžiui, kad Remigijus Žemaitaitis ir jo keistoji frakcija per devynis mėnesius nesugriovė valstybės ir net kažkiek tapo labiau nuspėjami. Pala, manau, kad ne tik aš noriu, kad politinė valdžia stiprintų valstybę ir spręstų visiems svarbias problemas, o ne vien siaustų valdžioje, bet valstybė kažkaip ir tai atlaikytų. Aforizmų meistras Stanislovas Lecas labai taikliai klausia: jei kanibalai pradėtų naudoti peilį ir šakutę, ar jau galėtume džiaugtis moraliniu progresu? Lietuviškame kontekste galima paklausti – jei daugybę kartų meluojant pagautas, nuolat besityčiojantis iš savo valstybės, kažkada viešai pažadėjęs, jei užpultų priešas, suteikti jam Lietuvos politikų koordinates, Konstitucinio teismo pripažintas neapykantos kurstytoju, vadovaujantis organizacijai, kurios finansai rinkimų metu kelia labai daug rimtų klausimų, politinis veikėjas nusprendžia pasilepinti prabangiose atostogose, o paskui yra užgožiamas įtakingiausias pareigas valstybėje užimančio politiko maklių ir išsisukinėjimų, ar tai jau liudija jo moralinį atsivertimą?
Jei matome, kad vairuotojas įkaušęs ar neadekvatus, o gal pirmą kartą sėda prie vairo, ar mums neturėtų sukilti nerimas? Ne. I. Ruginienė man neatrodo įkaušusi ar neadekvati, tačiau neturiu jokio pagrindo viltingai žvelgti į naująją valdančiąją koaliciją.
Socialdemokratai tvirtina, kad jie politikoje renkasi kokybę. Na, jei A. Gedvilas, A. Skardžius, V. Ąžuolas ir D. Gaižauskas kam nors atrodo kaip keturi politikos išminčiai, tai telieka stebėtis, kaip šią šaltą vasarą galima buvo tiek perkaitinti galvą. Jau nekalbu apie „tomaševskininkus“. Atrodė, kad jie baigia išnykti kaip sovietmečio nostalgija, bet ir vėl socialdemokratai jiems pasiryžę suteikti šansą pasireikšti.
Turiu vilties, kad ne Vyriausybėje, bet nenustebsiu, jei išvysime „tomaševskininkus“ viceministrų ar Seimo komitetų, komisijų pirmininkų pareigose. Tai tikrai ta politinė kokybė, kurios norime?
Socialdemokratai tvirtina, kad jie politikoje renkasi kokybę. Na, jei A. Gedvilas, A. Skardžius, V. Ąžuolas ir D. Gaižauskas kam nors atrodo kaip keturi politikos išminčiai, tai telieka stebėtis, kaip šią šaltą vasarą galima buvo tiek perkaitinti galvą. Jau nekalbu apie „tomaševskininkus“.
Ir dar vienas dalykas. Socialdemokratai kritikus pašiepia, kad esą reikia susitaikyti su tuo, kokia buvo žmonių valia per Seimo rinkimus. Rinkimuose dalyvavę piliečiai suteikė galimybę LSDP turėti skaitlingiausią frakciją per visą šios partijos istoriją. Tačiau ar patys socialdemokratai gerbia rinkėjų valią? Nei G. Paluckas, nei I. Ruginienė nepateko savo vienmandatėje apygardoje net į antrą turą. Ponia Vilija B(riuselietė) žadėjo prisimti politinę atsakomybę. Taip pat buvo aiškiai pažadėta, kad jokios valdančiosios koalicijos su Remigijaus Žemaitaičio politine kompanija tikrai nebus. Ar dar liko bent vienas nesulaužytas rinkimų pažadas?
Čia tinka dar vienas Leco aforizmas: „Kiekviena smarvė, kovojanti su ventiliatoriumi, bando vaizduoti save Don Kichotu.“
Pabaigai. Žemaitaitis mėgsta kartoti, kad visi jo labai bijo, nes jis labai veiklus, drąsus ir daug sugeba. Gal net jis pats tuo tiki? Tačiau esmė, kad čia veikiau reiktų kalbėti ne apie baimę, bet apie pasibjaurėjimą tuo, ką jis kalba ir daro. Jis tarsi prastas, sveikatai kenkiantis kvapas.
Čia tinka dar vienas Leco aforizmas: „Kiekviena smarvė, kovojanti su ventiliatoriumi, bando vaizduoti save Don Kichotu.“
Nenoriu Vyriausybės su kvapeliu ir valdžios, kuri labai nori valdyti kitus, bet nesugeba suvaldyti net savęs.
– Autorius Andrius Navickas –
