Nuo seno tikėta, kad įsikūrusios kregždės namams neša laimę, kad ten, kur jos apsigyvena, viskas yra gerai. Juk savo lizdui jos labai kruopščiai ir ilgai renkasi vietą – toli gražu ne kiekvieną daugiabučio balkoną, namo pašiūrę ar pastogę. Deja, ne visi džiaugiasi kregždžių parodytu tokiu išskirtiniu dėmesiu ir kaimynyste, tad įvairiais būdais stengiasi paukščius išvaikyti iš jų pasirinktos vietos, paukščių kaimynystę vadina ne laime, o stichine nelaime.
O štai Mieliūnų kaimo sodybos gyvenamajame name lizdą susisukusią kregždę ir keturis išsiritusius mažylius šeimininkai laiko mielais svečiais. Kregždės pakoregavo ir žmonių gyvenimą – namo durys visą laiką atviros, kad į paukštelių būstu tapusį priebutį galėtų laisvai skraidyti sparnuočiai.
Ryškiais jurginų žiedais apsuptas kiemas, gražuolių hortenzijų kupolai ir laigantys paukščiai. Iš viršum žiedynų nardančių kregždučių būrio viena atsiskiria ir drąsiai neria į namo priebutį. Ši kelionė į žmogaus namus vis kartojasi – paukštis neša maistą keturiems dar skraidyti nemokantiems mažyliams. Jų atverti snapeliai – virš šviestuvo koridoriaus, vedančio į Vandos ir Romo Poškų namo vidų.
„Mes dabar lauko durų niekada neuždarome, laikome atviras“, – sako sparnuotais įnamiais besidžiaugianti Vanda. Kad durų neužvertų vis beįsisukantys vėjai, jos pritvirtintos virvele. Išeidami iš namų šeimininkai rakina tik iš priebučio į virtuvę vedančias duris.
„Tik pažiūrėkite, koks grožis, kokie mieli mažyliai. Atrodo, jei tik galėčiau, tai juos po antklode lovoje pasiguldyčiau“, – kalba moteris. Pokalbis vyksta koridoriuje, į kurį vis įskrenda maitinanti mama – kregždė.
Poškų sodyboje kregždės būriais laigo jau seniai, nuo pat kartu su Nepriklausomybe Lietuvoje prasidėjusios ūkininkavimo pradžios. O namuose kregždučių šeimyna apsigyveno tik šią vasarą.
„Vieną rytą pamačiau virš koridoriaus šviestuvo paukštelio lipdomos „makliošės“ pėdsakus. Romas vis ragino kraunamą lizdą ardyti, kol nevėlu. Atsakiau, kad tegu tik pabando tą padaryti… O dabar ir pats vyras džiaugiasi kregždutėmis. Kas rytą keičiu ant grindų patiestą rankšluostį, nuvalau lempą, sieną. Negi man sunku?“ – pasakoja p. Vanda.
Kregždutės ir zylės – moters mylimiausi paukščiai nuo pat vaikystės. Žiemą Poškų kieme atsiranda zylutėms skirtų lesyklėlių kvartalas.
Nacionaliniu paukščius vadinami gandrai pašnekovei nepatinka. Anot p. Vandos, jie atrodo tokie išsimurzinę, apsipešioję…
„Kregždutės – labai mielos. Be to, man dar seneliai sakydavo, kad negalima jų lizdų ardyti. Šitie paukšteliai saugo namus nuo gaisrų. Kiek čia tiesos, nežinia, tačiau šitie paukščiai ir bendravimas su jais – tikra relaksacija“, – kalba moteris.
Kitais metais 55 metų santuokos jubiliejų pažymėsiančių Vandos ir Romo Poškų ūkis dabar – 30 bičių avilių, gėlynai, daržas. Na, ir 100 vištų broilerių.
„Atrodo, kad šimtas tai daug. Tačiau po dvidešimt sūnums, dukrai, anūkėms, ir viskas“, – juokiasi puikiai atrodanti 75 metų moteris. Šeimoje užauginti trys geri vaikai, patirtas džiaugsmas sulaukus šešių anūkų ir jau keturių proanūkų.
„Marčios mano geros, vaikai – beprotiškai geri“, – sako dviejų šalia ūkininkaujančių sūnų ir Vilniuje dirbančios dukters mama. Anot jos, svarbiausia yra pačiam būti geram, tada ir kiti bus tokie.
Apie gerumą ir meilę artimiesiems – ir ponios Vandos eilėraščiai. Jų daugybė, anūkams ir proanūkiams gimtadienių progomis sukurtų. Yra ir moters požiūrį į politikus bei valdžią atspindinčių eilių.
„Skaitykite ir pasijuokite“, – sako poetiškos sielos ūkininkė apie valdžios ir prezidento rinkimus parašytus posmus.
Vanda iš esmės niekuo nesiskundžia. Anot moters, tereikia tik džiaugtis gyvenimu ir vaikais. Jie tėvus lepina kelionėmis po pasaulio šalis. Iš jų šeima sugrįžta į visą gyvenimą savo darbu kurtus jaukius namus, kuriuose gera ir paukščiams.
