Kas Biržuose nėra girdėjęs Žydrūno Kačinsko vardo? Veikiausiai daugelis jį sutikę gatvėje atpažintų. Jo vardas dažnai minimas, o nuotraukos atsiduria laikraščių puslapiuose, internete. Ypač šiemet, kai ne tik jaunimo komanda, bet ir Biržų vyrų krepšinio komanda tapo RKL čempionato prizininke. Gali susidaryti įspūdis, kad visas Biržų krepšinis šiuo metu sukasi apie šį žmogų, o jo paties gyvenimas – tik apie krepšinį. Tačiau gyvenime – kaip ir teatre – visuomet yra kažkas užkulisiuose. Kažkas, ko žiūrovas nemato ir jam nebūtina rodyti. Apie viešai nematomus gyvenimo užkulisius ir bandėme su Ž. Kačinsku pakalbėti, bet viskas prasidėjo ir baigėsi… kalbomis apie krepšinį.
Pagerbtas Jurbarke
Ką ne ką, bet 45-metį krepšinio trenerį Ž. Kačinską tai jau tikrai galime laikyti biržiečiu. Nors jis gimė Jurbarke ir į Biržus atvažiavo būdamas šešiametis. Čia pradėjo eiti į pirmą klasę, baigė tuometinę I vidurinę („Atžalyno“) mokyklą, po sekė studijos Kaune, tuometiniame Kūno kultūros institute, tačiau ilgesniam laikui Biržų Ž. Kačinskas nebuvo palikęs.
Buvo tokia smagi istorija, kad jį netgi pagerbė Jurbarko miesto valdžia.
„Jurbarke vyko RKL žvaigždžių diena. Kažkaip organizatoriai ir šio miesto valdžia išsiaiškino, kad aš kaip ir jurbarkietis, ir renginio metu buvau pagerbtas vos ne kaip nusipelnęs miestui žmogus. Žinoma, viskas vyko humoro forma“, – pasakojo Ž. Kačinskas.
Krepšinis prieš motokrosą
Krepšinį Ž. Kačinskas mėgsta, juo gyvena, būna, kad kartais jo nepakenčia. Tačiau šalia visuomet yra kita aistra – technikos sportas. Nuo pat mažumės jį traukė motociklai, automobiliai. Ž. Kačinskas domisi tiek žiedinių, tiek krosinių motociklų sportu, nepraleidžia formulės čempionato varžybų.
„Bendrai technikos sportas labai patinka. Norėjau būti motokrosininku. Vaikas būdamas nuėjau į būrelį, bet pasakė, kad motociklų visiems neužtenka. Savo įsigyti nebuvo šansų, tai teko atsiduoti krepšiniui.
Sportavome kartu su broliais Audriumi ir Vaidu Pauliukėnais (pastarasis tapo profesionaliu krepšininku ir treneriu), dabartiniu Lietuvos krepšinio federacijos generaliniu sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu, taip pat su Martynu Burbuliu, Vytauru Jukoniu. Tikrai buvo gera kompanija“, – pasakojo Ž. Kačinskas.
Brokeris ir treneris
Krepšinio trenerio darbas nebuvo pirmasis, kurio po mokslų ėmėsi Ž. Kačinskas. Darbo stažą jaunas vyras pradėjo kaupti tapdamas vienos draudimo įmonės agentu. Tik po to Ž. Kačinskas gavo darbą tuometinėje Biržų sporto mokykloje. Tiesa, apsidrausti pas krepšinio trenerį galima ir dabar – draudimo agentu jis vis dar tebedirba.
„Įsidarbinau draudimo agentu, nes tuomet trenerių sporto mokykloje buvo pakankamai. Mano šansas atėjo tuomet, kai į Lenkiją dirbti buvo pakviestas treneris Rimantas Ramonas. Buvau priimtas į sporto mokyklą, kur krepšinio treneriu dirbu ir iki šiol. Tiesa, draudimo sektoriuje veiklos irgi visiškai neapleidau, nes kolegos ir vadovybė leido dirbti lanksčiu grafiku, darbai vienas kitam nemaišė“, – karjeros pradžią prisiminė treneris.
Kaimo privalumai
Ž. Kačinskas su šeima gyvena Butniūnuose. Savas namas, savas kiemas ir ramybė yra dideli gyvenimo kaime privalumai.
„Jokių didelių nepatogumų. Kaimas šalia gero kelio, iki Biržų vos septynios minutės automobiliu. Šeima didėjo, norėjosi namo ir Butniūnuose išpuolė priimtinas variantas. Atsikeli ryte, išeini į terasą, paukščiai čiulba, ramu. Ar čia gyvensim iki senatvės, niekas nežino. Kol kas išvažiuoti kitur gyventi neketiname, bent jau tol, kol vaikai lanko mokyklą. Nors būna pasvarstymų: o kas, jeigu… Netgi darbo pasiūlymų kituose miestuose esu gavęs“, – sako treneris.
Savame kieme net ir maisto gamyba užsiimti įkvėpimas atsiranda. Tiesa, tik tada, jei maistas gaminamas ant grilio.
„Gaminu tada, jei reikia ką nors kepti ant žarijų. Patinka pats procesas ir tai, kas gaunasi. O maisto gamyba virtuvėje jau yra žmonos žinioje. Mėgstu visą jos gamintą maistą. Nesu išrankus – jei skanu, tai skanu. Kaip ir muzikoje. Galiu klausyti ir metalo, ir „Dinamikos“ dainos neišjungti. Labai priklauso nuo pačios dainos ir nuo nuotaikos“, – sakė Ž. Kačinskas.
Pergalės ir pralaimėjimai
Įsimintinų akimirkų sporto gyvenime netrūksta. Būta ir džiaugsmo, ir liūdesio.
„Džiaugiuosi kiekviena pergale, išgyvenu dėl kiekvieno pralaimėjimo. Nežinau, ar tai gerai, ar ne. Esu emocijos žmogus. Sunku buvo, kai reikėjo priimti sprendimą nebežaisti krepšinio pačiam. O juk visi nuo vaikystės turėjom svajonių kažką pasiekti, kažkuo tapti. Didelėse aukštumose nebuvau, bet buvo tuometinė A lyga ir tikrai yra ką atsiminti. Visgi galiausiai atėjo metas, kai net mėgėjiškai teko nustoti žaisti krepšinį“, – sakė Ž. Kačinskas.
Dabar treneris džiaugiasi ir kartu liūdi už auklėtinių pasiekimus. Tiek dabartinių, tiek buvusių.
„Kalbant apie buvusius auklėtinius, tai profesionaliais krepšininkais jau tapo Šarūnas Valunta, Erikas Venskus. Būdami moksleiviai jie atstovavo Lietuvos rinktinėms. Kaip treneris negaliu tuo nesidžiaugti. Palaikome ryšį ir dabar, seku jų rezultatus, palaikau. Dabartiniai auklėtiniai irgi labai šaunūs, drauge pasiekėme ilgai neregėtą laimėjimą Lietuvos moksleivių čempionate“ , – kalbėjo Biržų sporto centro krepšinio treneris.
Didele pergale galima laikyti ne tik vyrų krepšinio komandos šiemet iškovotą bronzą, bet ir komandos išsaugojimą.
„Vyrų krepšinio komanda Biržuose buvo visuomet, bet beveik prieš dešimt metų buvo tokia situacija, kad arba reikėjo viską baigti, arba pradėti lipdyti nuo nulio. Gimė komanda „Biržai“. Džiaugiuosi, kad atsirado daugiau entuziastų, kurie prisidėjo prie vyrų komandos išsaugojimo. Užtrukome, bet pagaliau turime medalius“, – sakė Ž. Kačinskas.
Namų komanda
Ž. Kačinskas su žmona Erika augina tris sūnus – Dovydą, Meinardą ir Gabrielių. Jei šeima būtų profesionali sporto komanda, tai svarbiausias pareigas ir daugiausiai darbo turėtų Erika.
„Žmonai didžiausi laurai, nes ant jos pečių laikosi visko labai daug. Šeima didelė, vyriška. Tikrai nėra lengva. Juo labiau kai sezono metu namie rečiau būnu. Vos ne kiekvieną savaitgalį varžybos. Nesame kažkokie idealai, bet tokiais ir nesivaikome būti.
Juk nėra namų be dūmų. Tačiau santuokoje mes jau devyniolika metų, o draugaujame dar ilgiau. Per tiek laiko vienas kitą jau kažkiek pažinome.
Erika labai gerai jaučia ir moka mane pakalbinti, pastiprinti, o kai reikia – tiesiog leisti pabūti vienam“, – su pagarba apie žmoną kalba Ž. Kačinskas.
Vaikai – dar viena tema, kurią palietus keičiasi net trenerio balso tonas.
„Visi trys sūnūs – tikri kairiarankiai ir šviesiaplaukiai. Niekaip to negaliu paaiškinti. Nei mes su žmona kairiarankiai, nei giminėj tokių žinau. O čia visi trys! Džiaugiuosi visais savo sūnumis. Vyresnysis Dovydas šiemet baigia mokyklą. Laukia egzaminai, kurių rezultatai, tikiuosi, bus puikūs. Nes jis ne tik pasišventęs krepšiniui, bet ir stropus mokinys. Jo svajonė – studijuoti JAV. Tikiuosi, ji išsipildys, tam dedame pastangas.
Dvylikametis Meinardas ne tik žaidžia krepšinį, bet ir turi talentą dainavimui. Net konkurso laureatu tapo. Čia tikriausiai iš mamos paveldėjo. O Gabrielius, rudenį švęsiantis šeštąjį gimtadienį, irgi žingeidus, judrus vaikas“, – kalbėjo treneris.
Ž. Kačinskas bei vaikai gali džiaugtis ir į Biržus gyventi sugrįžusia mama, palaiko ryšį su seserimi.
„Po nemažai praleistų metų užsienyje į Biržus sugrįžo mama. Smagu ir man, ir vaikams. Pas močiutę vaikai po pamokų nubėga. Sesuo Airina su šeima gyvena Anglijoje, bet draugaujame, palaikome artimą ryšį“, – santykiais su šeima džiaugėsi pašnekovas.
Kelionės su šeima
Atostogų metu Ž. Kačinskas stengiasi pabūti su šeima, o smagiausias dalykas – bendros kelionės.
„Keliaujame dažniausiai automobiliu. Iš pradžių streso būdavo: o kas, jeigu mašina suges, kaip ta kelionė eisis. Bet vėliau į viską pradėjome žiūrėti paprasčiau. Susidedi daiktus, pasuki raktelį ir pirmyn. Tarsi į kokius Likėnus važiuotume. Gal sunkiau, kol pasieki Lenkijos greitkelius, o vėliau kilometrai tirpsta. Įspūdinga buvo keliauti po Balkanų šalis. Vaizdai ir gamta atima žadą“, – pasakojo biržietis.
Kelionėse gausu nuotykių, iššūkių, bet visų svarbiausias dalykas – šeimos buvimas kartu.
„Kelionėse ir prisijuokiame, ir pasibarame. Viskas, kaip priklauso, bet svarbiausia – visa šeima kartu, galime skirti vienas kitam dėmesio. Šiemet irgi kelionę esame suplanavę, bet ji, ko gero, bus lėktuvu. Keliausime visi penkiese. O kaip bus kitąmet, nežinau“, – kalba Ž. Kačinskas, vis galvodamas apie sūnaus Dovydo paskutinius metus ne tik mokykloje, bet ir gimtuosiuose namuose.
Visiškas optimistas
Krepšinio treneris save laiko tikru optimistu, tikinčiu ir pasitikinčiu žmonėmis.
„Bendrai esu laimingas ir į viską stengiuosi žiūrėti pozityviai. Esu visiškas optimistas, nebijantis garsiai pasvajoti. Gal kam tai atrodo kvaila, nerimta, bet nuo svajonių viskas ir prasideda. Taip pat iš esmės aš linkęs tikėti žmonėmis. Dėl to gal ir kyla didesnis pavojus būti kažkaip apgautam, bet tai čia jau priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo kito žmogaus sąžinės ir požiūrio į duotą žodį“, – kalbėjo „Biržų“ komandos vadovas.
Ž. Kačinsko pavardę galima rasti ne tik krepšinio protokoluose, bet ir savivaldos rinkimų sąrašuose.
„Į jokią partiją nesu įstojęs, bet savivaldos rinkimuose į sąrašus buvau įtrauktas. Politikai tikrai nesakau ne. Tik gal gerai, kad Savivaldybės taryboje nebuvau šiemet. Man tikrai įdomu ir rūpi, kas vyksta mūsų rajone, bet būti Tarybos nariu ir priimti sprendimus yra atsakomybė, reikia skirti laiko, įsigilinti. O tam paprasčiausiai fiziškai gali pritrūkti laiko“, – sakė Ž. Kačinskas.
Anot jo, dabar laukiamiausias projektas – sporto komplekso statybų baigimas ir persikėlimas į naują salę.
„Tikrai tikiuosi, kad naujosios salės statybos neužtruks, bus tam rasta lėšų. Nauja salė labai svarbi visai sporto bendruomenei, nes senojoje net moksleivių lyga nebeleidžia rengti rimtesnių turnyrų. Manau, į žiūrovams pritaikytą salę susirinktų kur kas daugiau ir krepšinio sirgalių, galėtumėm kurti tikrą šventę visiems biržiečiams“, – optimistiškai kalbėjo šiuo metu pagrindinė Biržų krepšinio figūra.
