Po M. Bagamolovo publikacijos „Vidmantas Jukonis: kai prasideda karas, baigiasi teisybė“ (2022 11 08, „Šiaurės rytai“)
Įdėmiai perskaičiau praėjusiame ŠR numeryje interviu su mokytoju istoriku Vidmantu Jukoniu. Jame daug dėmesio skirta Holokaustui Lietuvoje ir Biržuose, aukų atminimo įprasminimui.
Kai kurie pasvarstymai man kelia abejonių – turiu galvoje mintis apie inteligentijos vaidmenį Lietuvoje vokiečių okupacijos metais.
„Ypatinga lietuvių istorijos tragedija yra ta, kad bėgdami nuo karo ir persekiojimų šalį paliko inteligentai. Kaskart pagalvoju, kad gal nebūtų buvę tokių brutalių ir neteisingų žydų žudynių, jeigu ši inteligentija būtų pasilikusi“, – sako žurnalistui V. Jukonis.
Taip, inteligentijos pasitraukimas nuskurdino lietuvių tautą, kita vertus, tai leido šiems žmonėms fiziškai išlikti gyviems, kurti ir veikti Lietuvos labui esant egzilyje.
Tuo tarpu mintis, esą, jei inteligentija būtų pasilikusi, tai ir žydų žudynių būtų nebuvę, atrodo visiškai nelogiška. Apie kokią nuo karo ir persekiojimų pasitraukusią inteligentiją galima kalbėti 1941 metų vasarą ir rudenį? Saujelę į Sovietų Sąjungą pasitraukusių Paleckio, Venclovos, Cvirkos aplinkos ir panašaus plauko sovietinių kolaborantų? Ar tūkstančius 1941 metų birželį į atšiauriausius Sibiro rajonus ištremtų mokytojų, gydytojų, karininkų, politinių partijų ir visuomenės organizacijų veikėjų, verslininkų bei kitų šviesuomenės atstovų? Apie pavienius asmenis, gavusius leidimą išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos į Vokietiją dėl vokiškos jų ar artimųjų kilmės ir kalbėti neverta. Pagrindinė tarpukario inteligentijos dalis paliko Lietuvą kartu su besitraukiančia vokiečių kariuomene 1944 metų vasarą, kai visos žydų žudynės jau buvo pasibaigusios.
Tačiau neskubėkime kaltinti Lietuvos inteligentijos, kad pastaroji nesustabdė žudynių, kitur buvo tas pats. Vokietijos inteligentai ramiai sutiko Adolfo Hitlerio atėjimą į valdžią, Prancūzijos inteligentija žavėjosi draugo Stalino sukurta „teisinga“ visuomene, o apie Rusijos inteligentus tuo metu iš viso kalbėti neverta. Istorija negailestingai rodo, kad esminių geopolitinių ar socialinių lūžių metu „statyti“ ant inteligentijos pavojinga – tai susiskaidžiusi, politiškai ir ideologiškai efemeriška, neretai konformistinė socialinė grupė. Aktyvios ir ryžtingos pozicijos galima tikėtis tik iš pavienių asmenybių. Kita vertus, visuomenėje žinomų ir gerbiamų asmenybių pasisakymai ar pareiškimai turi didelį poveikį bendros visuomeninės nuomonės formavimuisi.
Neetiškas, mano manymu, yra ir lietuvių žydų žudikų žiaurumo palyginimas su karo Ukrainoje žiaurumu. Žudikai visada lieka žudikais, tačiau yra vienas svarbus skirtumas – žudynės Ukrainoje yra Rusijos valstybės politika šios šalies atžvilgiu. Žydus žudžiusių lietuvių negalima saistyti su Lietuvos valstybe – jos tuo metu paprasčiausiai nebuvo.
Povilas Vitkauskas
