Žmonės turi daugybę pomėgių. Štai ramongalietė Irma Gaigalienė namuose kuria muziejų. Savo senelių atminimui.
Irma sako, kad ją pakerėjo senų daiktų rinkimas. Vietą besikuriančiame muziejuje atrado šeimos vertybės, daiktai iš senelių namų. Daiktų atneša ramongaliečiai, kurie jų randa tvarkydami savo sodybas, pastatus.
Puoselėti šį pomėgį padeda šeimos nariai: mama Palma Marinskienė, vyras Arnas Gaigalas, brolis Justinas Marinskas, sūnūs Erminas ir Arnoldas.
O daiktai kalba. Jie pasakoja mūsų tėvų, senelių, prosenelių istorijas.
Pirmieji eksponatai – iš senelių namų
Pirmieji eksponatai į namų muziejų atkeliavo iš Irmos mamos tėvų – Broniaus ir Veronikos Kaziliūnų, gyvenusių Mieliūnų kaime, – sodybos. Kai kraustė namus, atsirado daiktų, kurie galėjo įprasminti senelių atminimą.
Į savo namus parsigabeno skrynią. Tai – pirmasis ir vienas iš brangiausių eksponatų Irmos muziejuje. Kraičių skrynios jau seniai išėjo iš mados, bet vietos Irmos kuriamame muziejuje tokiam eksponatui yra. Jis primena ne tik artimus žmones, bet ir to laikmečio papročius.
Muziejuje yra ir rankomis įrištų senų laikraščių, leistų1925-1940 metais. O tai rodo to laikmečio žmogaus tvarkingumą, kruopštumą, kūrybingumą, norą sudėti viską atminimui.
Tik dabar sunku įvardinti, kas juos įrišo ir iš kieno namų, senelio ar mamos dėdės, jie atkeliavo į Ramongaliuose kuriamą muziejų. Ir Irmos senelis, ir mamos dėdė turėjo tokį pat vardą. Abu buvo Broniai. Kuris Bronius įrišo laikraščius, dabar jau sunku pasakyti.
Muziejuje yra ūkio rakandų, anksčiau naudotų įrankių ir šiaip senų, jau nenaudojamų daiktų.
Vietą muziejuje rado ir senas patefonas. Irmą seni daiktai žavi natūralumu, savo unikalumu. Irma suvokia jų vertę. Jos nuomone, seni daiktai yra vertingesni už šiuolaikinius daiktus, štampuojamus sekundėmis. Daugelis muziejaus eksponatų yra pagaminti rankomis, gaminant juos įdėta daug širdies, todėl jie yra ypatingi.
Irma yra iš tų žmonių, kurie myli ne tik dabartį, bet ir praeitį.
Muziejus – pirmiausia ne lankytojams, o sau
Pagalbinėse patalpose kuriamą muziejų Irma laiko natūraliu namų kampeliu. Sako, muziejus kuriamas ne dėl lankytojų, o dėl savęs. Tačiau, jei kas apsilanko, mielai parodo, papasakoja.
Muziejuje jau apsilankė sūnaus Ermino klasės draugai, artimiausios draugės, giminaičiai. Eksponatais muziejuje labai domisi sūnūs Arnoldas, Erminas. Jie žino, kam tie daiktai buvo naudojami – mama ir močiutė Palma jiems papasakoja.
Aktyvi bendruomenės narė
Irma Gaigalienė dirba Pasvalio ligoninėje buhaltere. Po kiekvienos darbo dienos Irma skuba namo, kur jai atsiveria laisvė, erdvė – čia ji įgyja tarsi antrą kvėpavimą.
Anot moters, didžiulis džiaugsmas grįžti po darbo į namus, kuriuose mėgsta tvarkytis. Kadangi muziejus yra namų dalis, tai ir čia vyrauja tvarka. Visi eksponatai tvarkingai sudėti, kiekvienas turi savo vietą.
Vietos pakanka ir dabarčiai, ir praeities daiktams. Rinkdama eksponatus muziejui, Irma atkreipia dėmesį į sendaikčius, kurių dar neturi. Vienodų neberenka, nes vietos muziejuje nėra daug.
Irma Gaigalienė yra aktyvi Ramongalių bendruomenės narė. Bendruomenės tarybai nepriklauso, bet yra iždininkė. Jos nuomone, labai svarbu, kad žmonės burtųsi į bendruomenes, nesusvetimėtų. Labai vertina Ramongalių bendruomenės tarybos pirmininką Vaidą Umbrą – jam visi žmonės vienodi, jis nieko neįžeis, o pats labai daug dirba bendruomenės labui. Pirmininko iniciatyva remontuojamos bendruomenės patalpos.
Tai, ką daro Irma, yra svarbu, ypač tai vietovei, kurioje gyvena, nes dauguma eksponatų yra iš to krašto (Ramongalių, Mieliūnų), gauti iš artimų žmonių, kaimynų, pažįstamų. Daiktai atspindi anų laikų žmonių gyvenimo būdą, praturtina atmintį.
Mėgstamas užsiėmimas – vaistas sielai
Sakoma, kad pomėgis gali ne tik pagerinti mūsų nuotaiką ir savijautą, bet ir suteikti prasmę gyvenimui. Tyrimai rodo, kad žmonėms, kurie užsiima mėgstamu pomėgiu, mažesnė tikimybė kentėti nuo depresijos, nerimo, pykčio ir kitų neigiamų jausmų.
Irma tikina, kad visoms veikloms reikia labai daug laiko, bet tam, kas labai patinka, laikas neskaičiuojamas, o sielos džiaugsmas – didelis. Tad palinkėjimas neturintiems pomėgio – susirasti bent kokį mėgstamą užsiėmimą, įprasminti savo gyvenimą naujais patyrimais, neskaičiuoti laiko tam, kas patinka.
