Pastaruoju metu dažnai kalbama apie rusakalbius atvykėlius, kurie tam tikroje situacijoje gali tapti Lietuvos valstybingumui kenkiančia penktąja kolona. Nemaža jų dalis kelis dešimtmečius gyvena Lietuvoje ir net nesivargina kalbėti lietuviškai. Kai kurie rusakalbiai tikina, kad lietuvių kalba yra sunki, todėl išmokti jos esą nepajėgia. Tokius paistalus paneigia dešimtmetės ukrainietės Marijos pavyzdys. Vos pusę metų gyvenanti Lietuvoje mergaitė puikiai kalba lietuviškai.
Užtenka visko
Marija su tėveliais Aleksandra ir Vlodimiru bei septynmete sesute Valerija į Lietuvą atvyko praėjusių metų balandžio 22 dieną. Buvo praėję du mėnesiai nuo karo pradžios Ukrainoje.
Šeima gyveno Luhansko srityje, Severodonecke.
„Buvo baisu dėl vaikų. Ir patiems neramu. Niekada nežinojai, kada atskris bomba į namus“,- pasakojo Aleksandra.
Moteris sakė iš pradžių nenorėjusi palikti gimtųjų namų. Bet vienu metu Aleksandrai paskambino tolimųjų reisų vairuotoju Europos šalyse dirbantis jos tėtis ir paklausė: „Ko laukiat? Ruoškitės ir tuojau pat važiuokit“.
Kaip tik tuo metu į užmiestyje esančius šeimos namus besislėpdami nuo sprogimų buvo atbėgę seneliai ir mama. Visi ir nutarė važiuoti iš Ukrainos.
Atvykę į Biržus šeimos nariai apsigyveno Medeikiuose, buvusiuose vaikų globos namuose.
Šiuo metu Aleksandra dirba UAB „Biržų duona“, jos vyras Vlodimiras įmonėje „Nordic protein“.
Marija mokosi Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos Medeikių skyriuje. Jos sesutė lanko vaikų darželį.
Pasak mamos, dukrai mokykloje yra dėstoma lietuvių kalba. Jai labai padeda mokytoja – jei mergaitė nežino kokio nors žodžio, jai suteikiama pagalba.
„Vaikams buvo lengvesnė adaptacija. Jiems lyg savaime viskas išeina. Dukrytės pradžioje dažnai prašydavosi į namus, bet joms aiškinome, kad dabar ten vyksta karas. Net kai karas baigsis, mes iškart negalėsime grįžti – nes reikės iš kažko gyventi. Be to, norisi išlaikyti ir emocinę vaikų gerovę, kad jie nematytų sugriautos savo šalies“, – kalbėjo Aleksandra.
Mergytės dažnai prisimena Ukrainoje likusius draugus, mokyklą, darželį. Namie liko šuo ir katinas. Moteris iki šiol gailisi, kad baiminantis, jog neatlaikys kelionės, nepasiėmė bent katino. Dabar gyvūnus prižiūri Ukrainoje likę draugai.
Tačiau šeimos nariai jau įsigijo ir „lietuvišką“ katiną. Išpildė ir kitą mergaičių norą – nuvykti prie jūros. Jos pabuvojo Jūrmaloje.
„Mums viskas gerai. Visko užtenka. Turime stogą virš galvos. Dirbame, neturime ypatingų poreikių. Svarbu – gyvi ir sveiki“, – kalbėjo Biržų rajone prieglobstį su šeima radusi ukrainietė.
Myli katinus – ir lietuvišką, ir ukrainietišką
Pokalbį praėjusią savaitę pratęsėme su Marija. Mergaitė kalbėjo taisyklingai lietuviškai – taip, kaip šiuo metu kalbasi su bendraklasiais, mokytojais, kaimynais ir gydytoja.
– Marija, kaip tu gyveni?
– Normaliai. Dabar neinu į mokyklą. Buvo Kalėdos, dabar atostogos. Mokykloje man labai patinka, eisiu kitą savaitę. Mokytoja Genutė labai gera. Ji moko lietuvių kalbos. Klasėje yra 10 vaikų.
– Ar jau turi klasėje draugų?
– Nedraugauju su savo klasiokais. Draugauju su sese ir tokiu berniuku Miša. Jis ukrainietis, lanko dienos centrą, kur daug vaikų. Man ten patinka. Šiandien važiuosime į baseiną.
Su sese kartais ir nedraugauju, nes ji nori pasiimti mano kosmetiką.
Dar yra šuo Dipsis, su kuriuo draugauju, ir su jo „mama“ Ale. Jai 69 metai. Man patinka su ja draugauti. Ir katiną mes turim. Vardu Dimokas. Geras katinas. Tik visada mano plasteliną pasiima.
– Mama sakė, kad tau labai patinka Biblijos pamokos.
– Su Biblijos mokytoja buvau stovykloje. Šokom, dainavom. Ir šiandien skaitau Bibliją. Rusų kalba.
– Ar jau žinai, kuo norėtum būti užaugusi?
– Užaugusi noriu būti arba mokytoja, arba dailininke. Man patinka piešti, ypač žmones. Lankau dailės mokyklą.
– Ar dažnai prisimeni savo buvusius namus?
– Mano namas yra Ukrainoje. Prisimenu jį. Ten mano šuo, katinas, draugė. Aš juos myliu. Aš nepasiėmiau katino. Tėtis buvo prieš, mama už. Labai jo ilgiuosi.
Ar noriu grįžti į namus? Ir noriu, ir nenoriu.
– Kas tau yra Lietuva?
– Lietuva – čia, kur gyvenu. Lietuvoj lyja. Ukrainoje nelyja. Ten gražu.
– Tu labai gražiai kalbi lietuviškai…
– Man visi sako, kad labai gražiai kalbu lietuviškai.
Aš einu į šokius, viską, ką sakė mokytoja, supratau. Šokti man patinka.
– Ką labiausiai myli?
Myliu sesę, mamytę, tėvelį. Bet labiausiai myliu savo prosenelę. Jai 81 metai. Jau antri metai, kai pas ją nenuvažiuoju.
Prosenelė man visada labai gera. Ji man padovanojo katiną, kai man buvo 1 metai. Jo spalvos trys – balta, juoda ir raudona (ruda?).
Dabar turiu jau du katinus. Vienas Lietuvoje, kitas Ukrainoje. Ir abu myliu.
– Kokia didžiausia tavo svajonė?
– Didžiausia svajonė – kad prosenelė atvažiuotų. Bet ji dabar atvažiuoti negali…
