Rajono pietryčiuose, ten, kur per krūmokšniais ir žolėmis užėjusias užliejamas pievas ramiai sruvena Pyvesa, yra Einorių kaimas. Kadaise, mano vaikystės ir ankstyvos jaunystės metais, šis kaimas, kaip ir daugelis kitų kaimų Lietuvoje, buvo pilnas gyvybės, nelengvų darbų, rūpesčių, vaikų išdaigų ir pramogų. Bet pradinė mokykla buvo uždaryta, jaunimas gyvenimui rinkosi miestus ar bent rajono centrus, ir kaimas ištuštėjo. Prie žemės sulinko nebegyvenamos trobos, užžėlė išlikę ūkinių pastatų pamatai, numelioruotose žemėse nusidriekė pasėlių plotai. Bet yra kažkas stipriau už fizinę kaimo griūtį, ir kartais tereikia kokio nors netikėto ženklo, kad vėl viskas atmintyje atgytų. Šį kartą tuo ženklu tapo Papilyje gyvenančio Gintaro Lansbergo žinutė ir šeimos nuotrauka socialiniuose tinkluose, paskatinusi susėsti pokalbiui.
– Jūsų tėveliai, mūsų kaimynai, šviesios atminties Nijolė ir Jonas Lansbergai, kaime buvo gerbiami žmonės. Daugelis žinojo, kad jie grįžo iš tremties, kai kurie gal jų ir privengė, nes dar gajus buvo kaime „liaudies priešo“ įvaizdis. Pagarbą jie pelnė savo darbštumu, požiūriu į kitus žmones, meile bei pagarba vienas kitam ir savo šeimai. Meile, kurios neįmanoma nuslėpti. Iš kur tai?
– Manau, kad jiems natūraliai viskas gavosi, meilė artimui buvo juose. Kiek spėjau išsiaiškinti, tai buvo būdinga ir jų tėvams, mano seneliams. Prisimenu nuotrauką, kurioje senelio nesimato, bet jo ranka – ant močiutės peties.
– Bet tai, ką jiems teko patirti ir iškęsti Sibire, juk negalėjo likti be pėdsakų?
– Taip, trauma liko, ypač tremtyje gimusiems Rimai ir Sigitui. Sigitas žuvo 1989 metais, Rima palaidojo vyrą, gyvena Einoriuose. Bet tėvų meilė vienas kitam, šeimai, pagarba ir rūpestis žmonėmis nepakito. Prisimenu, kaip skaudžiai tėtis išgyveno mamos mirtį. Kita vertus, Lietuvoje likusieji taip pat matė daug vargo. Ten bent jau buvo aišku, kas tavo priešas, o čia? Juk negalėjai pasitikėti savo kaimynu, negalėjai būti tikras, kad jis tavęs neišduos.
– Jūsų mama Nijolė Majauskaitė gimė ir augo Mantvyduose, Kupiškio rajone. Vos 16 metų 1948 metais buvo ištremta į Sibirą. Visiškai viena, be artimųjų ar giminių. Neįsivaizduoju, kuo galima apkaltinti tokį jauną žmogų?
– Gali bet kuo apkaltinti, jei labai nori ar kažkam to reikia. Įdomi yra jos tėvo, o mano senelio Liongino Majausko gyvenimo istorija. Su broliais ir seserimis L. Majauskas 1911 metais išvažiavo į Ameriką, bet po trejų metų turėjo grįžti namo, nes gavo šaukimą į caro kariuomenę. Matyt, bijojo, kad nepaklusdamas neturės vėliau galimybės kurti ateities Lietuvoje, tad grįžo ir išėjo kariauti. Kariavo pietų fronte, nors pasakojo, kad negalėjo į žmogų šauti, „šaudavo dangun“, tad pateko į nelaisvę. Neseniai suradau, kad senelis 1915 metais buvo laikytas dingusiu be žinios, bet paskui radau kitą dokumentą, kuriame parašyta, kad jis buvo Sarajevo mieste, belaisvių stovykloje. Ir tik 1922 metais senelis grįžo iš nelaisvės ir kartu parsivežė dukrą Liudmilą ir žmoną Kateriną Uchytilovą, kuri, kaip pats pasakojo, belaisviams per tvorą obuolius mėtydavusi. Mantvyduose jiems gimė Vytautas, Janina ir jauniausioji dukra – mano mama Nijolė.
– Tai turite truputį slaviško kraujo?
– Jei gilintumėmės į tolimą savo giminės praeitį, ko gero, beveik visi rastume „priemaišų“. Išsiaiškinau, kad mano tikroji pavardė turėtų būti Elenbergas, bet XIX amžiuje giminė ją kažkodėl pakeitė į dabartinę. Tai jau turbūt vokiško kraujo mikrodalelė (šypsosi – aut.).
– Koks likimas ištiko jūsų mamos Nijolės seserį Janiną ir brolį Vytautą?
– 1944 m. Vytautas ir dar trys vyrai slapstėsi mano senelių klojime, kad nebūtų paimti į kariuomenę. Janina jiems nešė valgyti, bet susidūrė su NKVD, kurie padegė klojimą ir nušovė vyrus ir Janiną. Senelis jų atminimui pasodino 4 ąžuolus ir liepą, dabar jau ir du jauni ąžuoliukai auga.
– Kaip atsitiko, kad Nijolės tėvai liko Lietuvoje, o ją, vos 16 metų mergaitę, ištrėmė?
– Jos mama Katerina sirgo ir gulėjo ligoninėje, o tėtis, mano senelis, pamatęs kareivius, pasislėpė miškelyje, vadinamoj „balalaj“, tikėjosi, kad vaiko vieno neveš. Rusų kareiviams, matyt, pagailo mergaitės, nes patarė, ką kartu su savimi pasiimti. 10 metų tremties „banditkai“ be teisės sugrįžti.
– O kokia jūsų tėčio Jono Lansbergo šeimos istorija?
– Senelio šeima su 9 vaikais gyveno Bartašiškio kaime, netoli Alizavos Kupiškio rajone, kur senelis buvo gavęs gabalėlį dvaro žemės. Trys tėčio broliai slapstėsi nuo kariuomenės, vienas jų, Juozapas, buvo prie namų nušautas. Julius partizanavo, buvo įkalintas. Žodžiu, „banditų“ šeima, todėl 1948 m. 21-erių metų mano būsimas tėtis Jonas Lansbergas kartu su mama ir dviem seserimis tuo pačiu traukiniu kaip ir Nijolė Majauskaitė iškeliavo į Irkutsko srities Kurtuj kaimą Čeremchovo rajone. Tik jie vienas kito tada dar nepažinojo.
– Tai jie susitiko tame Irkutsko srities kaime?
– Taip, abu dirbo Suchajuje, miško pramonės kaimelyje. Rankiniu pjūklu pjovė medžius, ruošė rąstus, plukdė sielius. Gyveno barake, o 1952 metais susituokė. Vėliau persikėlė į namus, kur gyvendavo po 2 šeimas, turėjo daržą, įsigijo karvę. Yra mamos ir jos draugės, pagal galimybes pasipuošusių, nuotrauka, perplėšta per pusę. Sakė, kad nenorėjo, jog nuotraukoje matytųsi netvarkingi vietiniai vaikai. Mama pasakojo, kad iš pradžių vietiniai rusai šaipėsi, kad kvailiai lietuviai stato namą karvei, o paskui dar ir šienui, bet paskui pamatė, kad tai visai gerai.
Gyvenimą lengvino retkarčiais gaunami dėdės siuntiniai iš Amerikos. Gimė Rima ir Sigitas, ir tėvai pradėjo ruoštis grįžimui į Lietuvą.
Pasigamino lagaminus iš sibirinio kedro (vieną didelį, kitą mažesnį saugau Papilyje) 10 metų Sibire užgyventam turtui parvežti. Yra išlikęs mamos ranka rašytas lapelis su išvykimo iš Sibiro ir grįžimo į Lietuvą datomis: 1958 m. vasario 27 d. – 1958 m. kovo 6 d.
– Grįžusi šeima apsistojo mamos gimtinėje Mantvyduose. Ar buvo čia laukiami?
– Svainis jiems neleido gyventi troboje. Samdinys, vedęs mamos seserį, bijojo „banditų“. Keturiese jie apsigyveno pirtelėje, čia dar gimė mano sesuo Danutė. Laimei, Einoriuose gyveno senelio sesuo Genovaitė, ištekėjusi už Linusio Ivaškos. Geri buvo žmonės Ivaškos, savo vaikų neturėjo, tad atvykėliai buvo jiems atgaiva, visą savo meilę jiems atidavė. Vėliau tėvai netoliese nusipirko sodybą, tvartą pasistatė, restauravo klėtį, pertvarkė trobą. 1961 metais gimė mano sesuo Janytė, o 1971 m. gimiau ir aš, pagrandukas.
– Mane stebina jūsų kruopštumas ir atkaklumas renkant savo giminės istoriją. Tik įsivaizduoti galiu, kiek laiko ir triūso reikėjo ir dar tikriausiai prireiks. Kam jums tai?
– Tai yra pagrindas, nuo ko galiu atsispirti. Juk reikia žinoti, kas toje mano giminėje yra buvę ar nutikę, tada aiškiau, kodėl ir man vienaip ar kitaip yra (šypsosi – aut.). Tai ir mano krašto istorija, kuri man yra labai svarbi.
– Kalbantis ir matant jūsų su Edita ryšį atrodo, kad jūs abu atkartojate Jono ir Nijolės santuokinį gyvenimą. Banalus klausimas, bet svarbus – kas svarbiausia šeimoje?
– Tos pačios vertybės, meilė artimui, ne tik savo sutuoktiniui ar šeimos nariui. Nereikia savo poreikių suabsoliutinti, kelti aukščiau už kitų. Mums viskas natūraliai gaunasi. Nei mes siekiame turtų, nei mūsų tėvai siekė. Taip buvo ne vienoje giminės kartoje. Net ir Sibire gimė vaikai – gyvenimo ratas turi suktis. Jei mes būtume laukę, kada namus pasistatysime ar didesnius atlyginimus gausime – anūkai būtų tik projekcijoje.
– Jūsų keturi vaikai jau suaugę, turi savo gyvenimus, auga jau ir anūkėlės – Jorė, Upė, Goja. Edita, gal galiu jūsų paklausti: kas svarbiausia auginant vaikus? Kas jums buvo ir yra svarbiausia?
– Visiems būna sunkių akimirkų, augantiems, o ir suaugusiems vaikams – taip pat. Svarbiausia žinoti, kad gali laisvai kalbėti, klausti. Džiaugiamės savo vaikais, jų gyvenimais, tuo, kad jie užaugo savarankiški, kad dažnai mus aplanko, kad mus sieja tos pačios vertybės, meilė ir pagarba. Aistis dirba kultūros srityje, Gailius studijavo archeologiją, bet tam dabar jam nebelieka laiko, Bartas – kasinėja, dirba archeologinį darbą, nors archeologijos ir nestudijavo. Saulė baigė kūrybinių industrijų bakalaurą, Vytauto Didžiojo universitete studijuoja kultūros antropologiją.
– O tie statiniai kieme, etnografiniai rakandai, padargai, įrankiai, pirtis… Kam jums visa tai?
– Gintaras parsivežė savo gryčios likučius, pasistatė pirtį. Kaip vaikystėje buvo įpratęs, taip ir gyvena. Tie visi eksponatai yra jo giminės, o kartu ir mano bei mūsų tautos istorija. Ji mums abiem svarbi. Klėtyje retkarčiais pernakvoti apsistoja piligrimai, keliaujantys Camino Lituano keliu, mielai nakvoja namo sugrįžę mūsų vaikai. Dar yra Kaziui Binkiui skirta ekspozicija, klasėje, kurioje mokėsi mano močiutė, su mokiniais įrengėme etnografinę ekspoziciją, kuri suskambėjo kaip Jono Meko „Semeniškių idilių“ pasaulis. Yra ir kampelis čia besimokiusiam „idilių“ autoriui, kuris (neseniai sužinojome) Papilyje parašė vienus pirmųjų savo eilėraščių. O kaip gi kitaip? Juk gyvename istoriniame pastate, buvusioje Papilio pradžios mokykloje.
– Edita, jaučiatės su Gintaru saugi?
– Gyvenimas kartu mums davė labai daug, ir vienam be kito mums būtų sunku gyventi. Kai mūsų vaikai dar buvo maži, Gintaras net nespėjus man ką nors pasakyti, pamatęs, kad domiuosi kokiu nors renginiu, pasiūlydavo man važiuoti. Kai grįžtu iš darbo muziejuje pavargusi ar susikrimtusi, jis neleidžia man rūpesčių laikyti savyje. Tiesiog pajunta, kad man sunku. Papasakoju, jis išklauso ir palengvėja.
Viskas, kas čia yra, sukurta Gintaro: gėlės, krūmai, vaistažolės, kiekvienas akmuo padėtas į savo vietą… aš tik kokią piktžolę nuraunu. Jo sukurtas pasaulis. Čia dygsta grybai, šokinėja voverės, laksto stirnos, kiškiai gyvena, paukščiai rytais džiugina.
Gintaras yra mūsų muziejaus konsultantas, gilinasi į istoriją, etnokultūrą, ne kartą yra „pervertęs“ mūsų krašto bažnyčių metrikų knygas. Jam labai svarbu tiltas tarp vakar ir rytoj. Susirašinėja su žmonėmis visame pasaulyje, ypač daug Lenkijoje, Amerikoje, kurie ieško savo lietuviškų šaknų, tad kartais man tenka dirbti „sekretore-vertėja“. Ne vienas atvažiuoja į savo protėvių žemę, nori susitikti. Toks didelis ne tik giminystės, bet ir tos pačios žemės, istorijos susietų žmonių ratas…
– Dėkui už jūsų laiką, kuris, pas jus būnant, tarsi sustojo. Ačiū už atvirą pokalbį, už nesumeluotą tikrumo jausmą. Tegu jūsų protėvių, tėvų ir jūsų abiejų meilė iš naujo atgimsta jūsų vaikuose ir anūkuose, tegu ji suteikia jėgų gyventi, dirbti, aukotis.
– Autorė Stasė Eitavičienė –
