Biržų rajono savivaldybės vadovų susitikimai su gyventojais ne visur lydėti muzikos ir padėkų. Smilgiuose renginys virto drama, aplaistyta ašaromis dėl blogai besiklostančių valdžios ir bendruomenės santykių.
Praėjusią savaitę meras Kęstutis Knizikevičius su lydinčiąja komanda lankė Parovėjos, Pabiržės bei Pačeriaukštės seniūnijų bendruomenes. Kiekviename suėjime meras lakoniškai pristatė tai, kas išdėstyta ir Tarybos patvirtinta 2025 metų ataskaitų rinkinyje. Svarbiausia susitikimų dalis buvo gyventojų klausimai.
Gaila stadiono
Meras K. Knizikevičius, jo patarėja Toma Rožėnienė, vicemerai Astra Korsakienė ir Steponas Staškevičius bei Pačeriaukštės seniūnas Aurimas Frankas susitiko su šešiais seniūnijos gyventojais. Tarp pastarųjų buvo ir politikais tapę vietiniai žmonės – Tarybos narys „valstietis“ Tomas Četvergas ir iš Pačeriaukštės kilusi socialdemokratė Simona Bindariūtė. Į Pačeriaukštę atvažiavo ir socialdemokratė Audronė Garšvaitė, demokratas Dalius Drevinskas bei darbietė Alė Pocienė.
„Ką jūs, mere, atsimenate iš praėjusių metų susitikimo?“ – klausimyną pradėjo bendruomenės pirmininkė Edita Čepokienė.
Meras K. Knizikevičius prisiminė, kad buvo kalbėta apie galimybę bendruomenei patikėti stadioną, tačiau dabar šiuo klausimu negalėjo pasakyti nieko paguodžiančio. Tam reikia atidalyti valstybinę žemę – rengti brangų projektą ir t. t. Situacija esanti panaši kaip ir Medeikiuose, kai bendruomenė nori šeimininkauti stadione, tačiau šis priklausantis mokyklai. Pačeriaukštės stadionas esantis lyg tarp dangaus ir žemės, oficialios priklausomybės nėra.
Pavogė krepšinio lankus
„Tai mūsų stadionas sugrius“, – atsiduso bendruomenės tarybos narė Ginta Vorienė. Pirmininkė E. Čepokienė kalbėjo apie nykstantį stadioną. Juo seniūnija šiek tiek besirūpinusi gal metus, kai Pačeriaukštė buvo tapusi mažąja kultūros sostine. Aikštyne neliko pavojingos būklės krepšinio stovų, lankų. Bendruomenė savo jėgomis pašienaujanti pievą tarp futbolo vartų.
Pasak E. Čepokienės, bendruomenė sutiktų tą stadioną perimti, tačiau nėra dokumentų. Kalboms besisukant apie galimą aikštyno priežiūrą seniūnas A. Frankas replikavo, kad pats asmeniškai buvo nupirkęs krepšio lankus, tačiau jie buvo pavogti.
Meras kalbėjo ir apie pačios bendruomenės atsakomybę bei stadiono bent jau aptvarkymo iniciatyvas. Jos esą galimos ir neturint priklausomybės dokumentų.
„Mano pasakymas būtų toks – patys pasidarot, patys žaidžiat, patys turit“, – tarė meras.
Mokyklos pastato neparduos
Gera žinia pačeriaukštiečiai pavadino mero informaciją, kad kaimo mokyklos pastatas nebus parduodamas. Jis turėtų praversti Savivaldybės turto, galimai ir maisto davinių ar kitų daiktų, pavyzdžiui, čiužinių, dujokaukių, sandėliavimui. Pastatą išsaugoti Savivaldybės reikmėms pasirinko iš trijų mokyklų – Papilio, Pabiržės ir Pačeriaukštės.
Dėl minėtos priežasties mokyklos pastatą Pačeriaukštėje nuspręsta minimaliai šildyti. Mokykloje liks ir ikimokyklinio ugdymo vaikų grupė.
Aukcione bus parduodamas ambulatorijos pastatas.
Bendruomenės pirmininkė E. Čepokienė valdžiai išsakė pagyrimą dėl miesto šventei pakviestų gerų atlikėjų. Nors, pasak mero, kai kurių artistų honorarai pabrangę kone tris kartus, šventės biudžetas tiek daug nepadidėjęs.
Pradžia Smilgiuose: su pyragu, arbata ir gėlėmis
Ramus vakaras, gražiai prižiūrimi bendruomenės namai pasitiko svečius Smilgiuose. Bendruomenės pirmininkė Danguolė Plentauskienė buvo nusiteikusi svetingai – iš automobilio traukė kvepiančias puokštes, pyragus, kaitė arbatą ir kavą.
Svečiai skubėjo pasinaudoti tvarkingomis higienos patalpomis, kai kurie ragavo pyragus, o mažoji politikės dukra džiaugėsi žaislų lentyna.
Žmonės rinkosi pamažu, tačiau maža bendruomenės salytė prisipildė žmonių. Jų atvyko apie šešiolika.
Meras apie darbus pasakojo paveikslo, vaizduojančio kaimo darbų įrankius, fone. Nors jame buvo matyti aštrių įrankių, smilgiečių pokalbis su svečių komanda vystėsi ramiai.
Nuo kelių – iki kapinių vartų
Meras atsakinėjo į klausimus apie kelių asfaltavimo eilę ir ypač aktualią 2,5 kilometro ilgio žvyruotą kelio Biržai – Smilgiai – Toliūnai atkarpą. Kaimo žmonės išgirdo, kad kaimą ir asfaltuotą kelią į Saločius jungiančio žvyrkelio likimas – kelio savininko VIA Lietuva rankose.
„Tai mes jau asfalto nebesulauksime“, – suprato bendruomenės pirmininkė, išgirdusi apie kelių asfaltavimo prioritetus.
Žmonėms buvo sunku girdėti, kad nuo VIA Lietuva priklauso ir per Smilgius einančios gatvės bei šalia įrengtų takų pėstiesiems priežiūra. Juos šiek tiek aptvarkyti, žoles apie juos ir kelio ženklus apipjauti seniūnija galinti tik iš geros valios ir pasitarusi su VIA Lietuva. O seniūnijai darbo ir prie savų kelių pakanka.
Klausimas apie partizanų kapaviečių bei kitų seniūnijos objektų vadavimą iš žolės lydėtas atsako, kad žolė auga greitai, o seniūnijos pajėgos per menkos. Paaiškėjo, kad seniūnija negalinti kol kas ir nudažyti kapinių vartų, nors tam, pasak pirmininkės, reikėtų tik teptuko ir 30 eurų dažams.
Pijokai, pašalpos ir asmens duomenys
Prabilus apie darbo rankų trūkumą pasigirdo klausimas apie pašalpas gaunančius ir už jas atidirbti turinčius žmones. Tokių, kaip aiškėjo, ir Smilgiuose netrūksta. Tačiau trūksta, bendruomenės pastebėjimu, kontrolės.
„Piktybiškai neatidirbama už pašalpas… Kodėl jų niekas nepriverčia dirbti? Kodėl mes neturime informacijos, kam reikia atidirbti? Mums reikia su tais žmonėmis palaikyti ryšį“, – kalbėjo D. Plentauskienė.
Pirmininkė emocingai pasakojo, kad kaimo žmonės geranoriškai padeda, remia, tačiau toji parama negalinti būti beribė. Dirba ir jos pačios šeima, ir kiti, tačiau kaimo žmonės negalintys būti, anot D. Plentauskienės, vergais. Ypač visiems skaudu matyti girtaujančius, už pašalpas neatidirbančius pašalpų gavėjus.
Meras aiškino apie įstatymus ir apie tai, kad toliau gali būti dar blogiau, nes gaunantieji pašalpas turės dalyvauti mokymuose.
Seniūnas A. Frankas kalbėjo apie asmens duomenų slaptumą bei atsakomybę už viešinimą. Taigi jis negalintis sakyti, kas gauna pašalpas ir turi už jas atidirbti.
D. Plentauskienė klausė, kaip kitose rajono seniūnijose kontroliuojamas atidirbimas už pašalpas, ir kaip pavyzdį minėjo Saločių seniūniją (Pasvalio r.).
Seniūnas vėl aiškino apie asmens duomenų slaptumą, o auganti emocinė įtampa sprogo susijaudinusios bendruomenės pirmininkės išėjimu iš salės.
„Supratau, kad mūsų niekas negirdi ir nenori girdėti“, – pasakė pirmininkė. Kartu išeiti ji kvietė ir žmones.
Susitikimas su rajono valdžia baigėsi be valdžios atstovų žodžio.
Svečiams skirtos gėlių puokštės liko neįteiktos.
