„Džiaugiuosi, kad mūsų keliai buvo susiję, tai puikus žmogus, kurį šiek tiek pažinau, apie kurį pasakoju ar net jo žodžius cituoju dabartiniams savo mokiniams“, – taip buvusią mokinę Martyną Gražinytę prisimena Biržų „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Sribikienė. Būtent jos mokomojo dalyko srityje žibėjusi biržietė dabar žengia visiškai kitokiu keliu – studijuoja biochemiją Mančesterio universitete (Jungtinė Karalystė). Nors kryptis ir kita, tendencija ta pati – mokslu besižavinti mergina yra viena geriausių savo kurso studenčių prestižiniame universitete.
– Kokią knygą šiuo metu skaitai?
– Šiuo metu skaitau tikrą klasiką – Marko Aurelijaus knygą „Sau pačiam“. Galiu teigti, kad tai egzistencialistinis kūrinys, jame gausu apmąstymų, įdomių minčių apie būtį. Būtent todėl visiškai neskubu skaityti, bandau lėtai išgvildenti svarbiausias mintis. Dar mokykloje mėgau egzistencialistinius kūrinius, o meilę jiems tuomet pažadino Albero Kamiu, Vytauto Mačernio kūryba.
– Ką apskritai tau reiškia knygos?
– Per lietuvių kalbos pamokas Biržų „Saulės“ gimnazijoje mokytoja Daiva Sribikienė man įskiepijo didžiulę meilę knygoms. Tekdavo perskaityti tikrai nemažai kūrinių, o iš jų turinio rašydavome atsiskaitymus, todėl pasirinkimo neturėjome – skaitai ir viskas. Ilgainiui knygų skaitymas tapo ne svetimu, o savaime suprantamu ir malonumą teikiančiu bei atpalaiduojančiu procesu. Visgi dabar šiek tiek kitaip – universitete tenka daugiau skaityti ne grožinę, bet mokslinę literatūrą. Nepaisant to, knygos vis dar yra mano pabėgimas nuo racionalios kasdienybės.
– Įsivaizduok, kad išplauki į negyvenamąją salą. Kokią vienintelę knygą pasiimtum?
– Sudėtingas klausimas. Tikrai sunku išsirinkti… Na, man tikrai labai patiko Hermanno Hesses romanas „Stepių vilkas“. Būtent šis kūrinys į galvą šauna pirmiausia.
Taip pat pasirinkčiau ir Remarko knygas: „Trys draugai“, „Naktis Lisabonoje“. Išsirinkti konkretų kūrinį būtų itin sunku, nes jų perskaityta labai daug.
– Tris kartus respublikinėse lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadose užėmei 2-ąsias vietas. Ką tau reiškia gimtoji kalba?
– Pirmiausia, manau, kalba yra kiekvienos tautos tapatybės dalis. Taip, kaip mes kalbame vienas su kitu, atskleidžia mūsų unikalumą. Jei kažkas iš žmonių atimtų jų gimtąją kalbą, tai būtų milžiniškas praradimas. Meilė lietuvių kalbai prasidėjo būtent mokykloje, tada ir supratau, koks tai didžiulis turtas.
– Ar nepasikeitė požiūris į gimtąją kalbą išvykus studijuoti į Jungtinę Karalystę?
– Tikrai nepamiršau, priešingai, išvažiavusi ją pradėjau vertinti dar labiau. Supratau, kad kalbėti sava kalba yra taip gera ir artima.
Skamba banaliai, bet pagyvenusi užsienyje tą supratau iš naujo. Netgi pastebėjau, kad kai kurių emocijų bei minčių tiesiog negaliu išreikšti svetima kalba – tam reikia gimtosios.
– Kodėl nepaisydama puikių pasiekimų lietuvių kalbos srityje pasirinkai biochemijos mokslą bei pasukai visiškai kitokiu keliu?
– Iš tiesų tai buvo labai sunkus sprendimas. Tikrai labai ilgai delsiau ir galvojau. Mokykloje man patiko ir sekėsi tikrai labai daug dalykų. Manau, kad būtent biologijos bei chemijos mokslai patenkina mano smalsumą bei norą atrasti kažką naujo. Šis faktorius tapo bene svarbiausiu prieš priimant sprendimą. Šiame moksle viskas nuolatos keičiasi, nežinai, ko tikėtis. Lietuvių kalba visuomet buvo ir bus mano širdyje, bet gyvenimą noriu sieti būtent su moksliniais tyrinėjimais.
– Papasakok apie savo studijas. Kas yra ta biochemija?
– Paprastai tariant tai yra chemijos ir biologijos mokslų mišinys. Mano studijų programa būtent iš to ir yra sudaryta – mokausi ne vieną, o du dalykus vienu metu. Šiose studijose viskas susiję su gyvais organizmais, o daugiausia su žmonėmis. Aš esu pasirinkusi būtent tuos modulius, kuriuose labiau gilinamasi į žmogaus biologiją. Savo sprendimo visiškai nesigailiu, nes studijų kokybė visiškai pateisina lūkesčius.
– Kaip atrodo tavo kasdienybė?
– Didžiąją mokslo dienos dalį praleidžiu bibliotekoje, kurioje skaitau knygas, rašau darbus. Apskritai Mančesterio universitete yra sudarytos pačios geriausios sąlygos, todėl mokytis ne tik kad nepabosta, bet ir nuolatos norisi dar daugiau.
Vakarais stengiuosi pasportuoti, pabūti su draugais, pasilinksminti. Kitaip tariant – „pravėdinti galvą“. Šiemet taip pat dirbu ir vietinėje kavinėje.
– Pernai gyvenai bendrabutyje, o šiemet jau gyveni bute. Ar manai, kad gyvenimas „barake“ yra naudingas besiformuojančiai asmenybei?
– Gyvendamas bendrabutyje kiekvieną dieną praleidi su nepažįstamais žmonėmis. Žinoma, tai gera patirtis, nes tu išmoksti prisitaikyti prie gyvenimiškų situacijų, bendrauti su kitais, galiausiai tampi žymiai savarankiškesnis. Bendrabutis jaunam žmogui leidžia pasijusti studentu, tam tikros bendruomenės dalimi. Dažnai gyventi „barake“ būna ir be galo sunku, bet vis dėlto, tai gera patirtis.
– Ko labiausiai pasiilgsti gyvendama ne Lietuvoje?
– Žinoma, kad labiausiai pasiilgstu šeimos ir draugų. Nepaisant to, man čia labai trūksta ir varškės, lietuviškų sūrelių bei juodos duonos. Šių produktų gauti čia yra labai sunku. Taip pat pasiilgstu ir lietuviškos gamtos bei ramybės, pasivaikščiojimų po širdžiai mielas Biržų vietas.
– Turi galimybę nusikelti į bet kurią pamoką mokykloje. Kur nusikeltum ir kodėl?
– Nusikelčiau į biologijos pamoką, kuri buvo pati paskutinė prieš prasidedant COVID-19 pandemijai ir karantinui. Pamenu, kad tada klasėje visi kalbėjome, kas čia bus, kaip viskas klostysis toliau.
Diskutavome, kad tikriausiai neturėsime nei paskutinio skambučio, nei normalių išleistuvių, o egzaminų sesija bus nukelta. Ta pamoka dar dabar labai ryškiai stovi atmintyje. Tuo metu biologijos kabinete tvyrojusią atmosferą žodžiais būtų sunku nupasakoti.
– Iš lietuvių bei anglų kalbos valstybinių brandos egzaminų gavai maksimalius įvertinimus. Kokia yra šimtuko kaina?
– Manau, kad tokie įvertinimai buvo visų 12-os mokslo metų įdirbis.
Galbūt tos didelės kainos ir nebuvo, nes mokiausi nuolatos, pasiruošimas egzaminams nebuvo paskutinių naktų klausimas. Galiu teigti, kad tie 100 balų įvertinimai nebuvo kažkokie netikėti, nukritę iš dangaus. Viskas atsiremia į kruopštų darbą. Psichologinė kaina buvo ta, kad tikriausiai pati iš savęs labai daug tikėjausi, susikūriau tam tikrą spaudimą, kurį privalėjau įveikti. Tuo metu egzaminas atrodo tarsi pasaulio pabaiga, bet iš tiesų taip nėra – jiems pasibaigus viskas tęsiasi.
– Ar gali patvirtinti, kad mokslas ir mokymasis yra „kieta“ bei smagu, o ne nuobodu?
– Galiu drąsiai teigti, kad mokslas ir noras sužinoti vis naujus dalykus yra tikrai „kieta“. Manyti, kad mokosi tik „moksliukai“, o mokslas yra nuobodus dalykas, būtų tikrai klaidinga. Mano nuomone, situacija dabar sparčiai keičiasi ir vis daugiau jaunų žmonių pradeda manyti, kad žinojimas ir gilinimasis į įvairius dalykus yra jėga. Mane mokslas žavi todėl, kad jis neleidžia nustoti stebėtis pasauliu. Kuo daugiau domiesi, tuo daugiau imi suvokti ir tai tampa užkrečiama – nori vėl tai kartoti. Galiausiai būtent mokslas leidžia siekti svajonių. Būtent taip atsitiko ir man.
– Sėkmingai baigei antrus mokslo metus prestižiniame Mančesterio universitete. Kur tavo širdis yra dabar: dar Lietuvoje ar jau Jungtinėje Karalystėje?
– Žinoma, kad Lietuvoje, net nėra jokių svarstymų. Mano širdis visuomet ten. Manau, kad Mančesteris yra laikina mano gyvenimo stotelė. Vis dėlto namų jausmą šiek tiek pradedu jausti ir čia. Čia ir artimiausi draugai, ir pažintas miestas, ir perprasta kultūra. Nepaisant viso to, širdis tikrai vis dar plaka Lietuvoje.
– Kur ir kaip save matai bei įsivaizduoji ateityje?
– Pirmiausia tai tikiuosi, kad nepabėgsiu nuo mokslų ir toliau tęsiu savo kelionę šia linkme. Viliuosi, kad kada nors ir pati atlikinėsiu mokslinius tyrimus, galbūt atrasiu kažką naujo ir nustebinsiu aplinkinius.
Ateityje save matau ne užsienyje, ne svetimuose kraštuose, o būtent Lietuvoje. Šimtu procentų nežinau, kaip bus, bet manau, kad anksčiau arba vėliau grįšiu į Lietuvą.
– Ar biržiečiai gali sulaukti savo kraštietės Martynos Gražinytės pasižadėjimo, kad ateityje apie ją išgirs ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu?
– Nemėgstu pažadų ir įvairiausių spėlionių, bet labai noriu tikėti, kad taip. Biržiečiams galiu pažadėti (šypsosi), kad apie mane būtinai jie dar kažkur išgirs.
…
Tuo metu Biržų „Saulės“ gimnazijoje Martynos auklėtoja ketverius metus buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Asta Norgėlienė nedvejoja ir pastebi, kad auklėtinės laukia šviesi ateitis.
„Martyna yra tas žmogus, kuris niekada nenustoja augti. Žmogus, kurio vidinė stiprybė ir susitelkimas augina, gydo šalia esančius. Žmogus, į kurį visada norisi lygiuotis“, – apibendrina ji.
