Namai, kvepiantys žolynais, žmonių istorijomis, šiluma ir meile, kurią dovanojo ir tebedalina vieni kitiems. Senojoje Pabiržės klebonijoje Vadoklių šeimos ir vietos bendruomenės narių sukurta meninė instaliacija – tai ne tik simbolinis veiksmas, bet ir akivaizdus priminimas, kaip svarbu visiems turėti namus, tampančius mūsų gyvenimo šaltiniu ir tapatybės dalimi. Kartu tai – ir parodymas, kad provincijoje galima sukurti neprovincialų veiksmą.
Seserys Justina ir Eglė Margarita Vadoklytės sako, kad idėja gimė iš meilės namams, su meile buvo ir įgyvendinta. Su tuo, be ko negali egzistuoti tikri namai.
Prikėlė apleistą erdvę
Justina ir Eglė Margarita Vadoklytės Pabiržei, miesteliui, kurį beveik visą gyvenimą vadino namais, 510-to gimtadienio proga įteikė dovaną. Buvo atidarytos seniai nevarstytos seno pastato durys ir nubrauktos ne vienų metų dulkės.
Senojoje klebonijoje, į kurios rūsį vaikystėje mergaitės įsmukdavo pasidairyti, pražydo pieva ir suskambo paukščių balsais persipynusios pabiržiečių istorijos apie namus. Namus, kuriuose nugyveno visą gyvenimą, namus, kurie jais tapo netyčia, namus, kuriuose užaugo ir į kuriuos jie sugrįžta su meile. Po 40 metų pertraukos senos klebonijos languose įsižiebė šviesa, o žmonės ėjo vidun, klausėsi, žiūrėjo ir džiaugėsi.
„Džiaugiamės ir mes, kad idėja tapo realybe, palietė žmonių širdis ir neliko tik mūsų minčių debesy. Per naktį tapome ir audio specialistėmis, ir floristėmis. Tačiau be mumis patikėjusių žmonių, skyrusių savo laiką prikelti apleistą, dulkėtą erdvę, valyti langus ir matyti perspektyvą, nebūtume toli nuėjusios. Tėtis šveitė suoliuką, ant kurio sėdosi žmonės; draugai padėjo tamsoj į oazes kaišiot gėles ir nešė samanas; mama nerimavo, kaip spėsim, ir viską darė kartu – šlapioj pievoj skynė smilgas, merkė gėles, o per šventę kalbino žmones, užėjusius pasidairyti“, – džiaugėsi seserys.
Kaip gimė tokia idėja?
Idėja surengti tokią instaliaciją kilo ruošiantis Pabiržės miesto šventei. Justinos ir Eglės Margaritos tėvai – Nerijus ir Jolita Vadokliai – yra folkloro ansamblio „Žemyna“ nariai. Pabiržę savo balsais garsinantys „Žemynos“ ansambliečiai šventėje norėjo parodyti miestelio praeitį, dabartį ir ateitį.
Miestelio ateitis – vaikai, kurių kūryba ir talentai užaugo Pabiržėje. Tik sesės, vietoje to, kad koptų ant scenos, sugalvojo tai, kas geriau atspindi jas pačias. Darė tai, kas gali būti artima ir gražu visiems.
Šis kūrybinis projektas buvo seserų bendradarbiavimo vaisius, kuriame susiliejo jų profesiniai įgūdžiai. Eglė Margarita, kūrybos strategė socialinių tinklų reklamos agentūroje, ir Justina, interjero dizainerė, kurianti erdves jaukiam gyvenimui, šį kartą įprasmino savo talentus kitu būdu – sukūrė instaliaciją, perteikusią Pabiržės miestelio dvasią.
Istorinio pastato erdves papuošė pabiržiečių Tado Jurelevičiaus ir Miglės Fergizaitės tapyti paveikslai. O viename iš kambarių pražydo vietinių gėlių ir šviesų kompozicijos, kurias papildė garsinė instaliacija. Įėję į vidų žmonės gali klausytis paukščių garsų, gėrėtis ir užuosti iš Pabiržės paupių, pievų ir pelkių suneštus žolynus bei pajusti tikrą namų dvasią.
Nors šventė jau praėjo, pastate iki šiol apsilanko žmonių, norinčių apsižvalgyti ir pasiklausyti beveik valandos trukmės pabiržiečių pasakojimų apie jų namus, nepaprastą gamtą, vaikystės atsiminimus ir lizdus, kuriuos kaip savo namus čia susikūrė.
Dalijosi savo istorijomis
„Vietiniai žino – Pabiržė kasdien skamba paukščių balsais. Kaip ir paukščiai, žmonės čia suko lizdus, augino vaikus ir kėlė sparnus. Mes irgi, pajautusios gamta ir nuoširdumu prisirpusią Pabiržės energiją, pamilome šį miestelį. Todėl norime pagarsinti žmones, kurie Pabiržę vadina arba vadino namais. Istorija alsuojančioje erdvėje netikėtai išdygusi žaluma – įkvėpta vietinės gamtos, taip stipriai traukiančios čia pabūti dar truputį“, – savo instaliacijos pristatyme kalba sparnus pakėlusios pabiržietės, projekto autorės Justina ir Eglė Margarita Vadoklytės.
Savo istorijomis dalijosi, jas papasakojo ir įrašė Pabiržėje bei jos apylinkėse gyvenantys, kuriantys ir dirbantys žmonės Tai Jūratė ir Gražvydas Venckai, Lina, Jaunius ir Kamilė Jurelevičiai, Roma ir Gintaras Butkevičiai, Akvilina ir Antanas Baniūnai, Svetlana Lopetienė, Eugenija Vosylienė, Jolita ir Nerijus Vadokliai, Eglė Margarita ir Justina Vadoklytės, Jurga Fergizienė, Melanija Vaičiulienė, Vitalija Sarsevičienė, Zita Grigaliūnienė.
Kokios žmonių reakcijos ir kalbos sesėms labiausiai įsiminė?
Jau pirmieji lankytojai, užėję vidun, papildė instaliaciją ir savo prisiminimais. Žmonės, kurie kadaise čia lankė mokyklą, prisiminė, kur stovėjo lenta, kur buvo jų klasė. Lankytojai norėjo ne tik įsiamžinti prie netikėtai erdvėje išdygusių žolynų, bet ir įdėmiai klausėsi čia skambėjusių pasakojimų, o dalis žmonių čia išbuvo visą valandą ar ilgiau.
Namai – kur žolynai ir gieda strazdai
Kas seserims Vadoklytėms yra namai?
Eglei Margaritai namai pirmiausia asocijuojasi su neribotomis galimybėmis susilieti su gamta – klaidžioti dar neišmintais takeliais, klausantis juodojo strazdo giesmės, ir žinoti, kad čia daugiau nieko nesutiksi. Išvykusi gyventi į Vilnių ji pajuto, kad kasdien nesąmoningai ieško gamtos, todėl žalumą savo namuose pradėjo kurti pati – bute augina per 40 skirtingų augalų rūšių. Taip ji kuria savo gyvą, gamta pažymėtą lizdelį.
Stiprų ryšį su gamta turi ir Justina. Kadangi vieta, kurioje užaugo sesės, yra šimtamečių liepų ir žaliuojančių pievų apsuptyje, namai niekada neapsiribojo tik kiemu.
„Visas tas jausmas – paukščiai, bitės, galimybė basomis kojomis lakstyti pievomis. Labai tos galimybės pasiilgau išvykusi į Vilnių. Pirmomis dienomis nesupratau, kodėl mane visur lydi galvos skausmas. Tada suvokiau, kad prie to automobilių keliamo triukšmo ir miesto dulkių dar reikės priprasti“, – sako mergina.
Po mėnesio turinčios vykti jos vestuvės taip pat bus kiemelyje, kuriame pilna vijoklių, gėlių, o nuo jų krenta skaidrūs rasos lašai…
Sugeba vertinti išskirtinumus
Seserys kalba ir apie tai, kad namuose labai svarbu turėti artimus žmones, kurie laukia.
„Mūsų šeimos yra daug visomis prasmėmis. Skaičiumi, asmenybėmis, veikla. Grįžus į Pabiržę namuose nuolat pilna klegesio, judėjimo, triukšmo. Net nežinome, kada namuose būna tylu. Mums tai yra namai, šeima. Užaugome su sese dviese, po to dar du brolius padėjome užauginti. Laurynui dabar trylika, o Adomui – vienuolika“, – sako 27 metų Justina.
„Visi turime skirtingų požiūrių, vertybių, talentų. Bet man gražiausia, kad sugebame vertinti kiekvieno išskirtinumus. Smagu, kad namo parskridus baltai varnai, tėvai džiaugiasi, kad ji tokia ir išliko“, – juokiasi Eglė Margarita. Jai dabar 25-eri.
Justina pasakoja, jos augdama jautusi, kad jos šeimos nariai labai artimi su visais aplinkiniais žmonėmis. Stiprus bendruomeniškumo jausmas, išugdytas šilto pabiržiečių santykio, išliko iki šiol – jei kas pasiūlo jaustis kaip namie, ji taip ir jaučiasi.
Sustabdyti kvėpavimą bundant gamtai
Seserims Justinai ir Eglei Margaritai Žolinė nėra kažkuo išskirtinė šventė.
Sako, gal dar jos neprijaukinusios. Bet užtat ypatinga šventė yra Rasos.
Nuo mažų dienų tėveliai dukras veždavo į piliakalnius, kur jos kartu su ansambliečiais kupoliaudavo pagal senovinius papročius, pindavo vainikus, kūrendavo laužą.
„Gražiausia paryčiais, kai dar rusena Joninių laužas, o matai, kaip saulė kyla. Ta ramybė, kai net kvėpuoti sustoji matydamas, kaip gamta skleidžiasi. Toks prisilietimas prie gamtos būdavo pats gražiausias“, – kalba Justina.
Pašnekovių svajonė – kad trumpam atgaivintas Pabiržės senosios klebonijos pastatas būtų prikeltas dar vienam gyvenimui. Šį polėkį pajuto ne vienas, apsilankęs istorinio pastato viduje. Senosios Pabiržės klebonijos pastato sienose slypi didžiulis potencialas, laukiantis žmogaus įdirbio ir kultūros kvėpavimo. Kad būtų galima kurti neprovincialius veiksmus provincijoje ir provincijos gyvenimą pakelti į kitą lygį.
