Biržietis Gintaras Variakojis – jaunas biržietis, kurio vardas jau ryškiai šviečiantis jėgos sporto pasaulyje. Su jėgos trikovės varžybose įspūdingus rezultatus ir Lietuvos rekordus jau pasiekusiu jaunuoliu kalba sukosi ne tik apie štangas ir svarmenis. Gerai besimokančio gimnazisto interesų ratas kur kas platesnis, nors sportas užima labai svarbią jo gyvenimo dalį. Gintaras yra pavyzdys ne vienam, kaip ryžtingumas, tikėjimas bei disciplina ir nuoseklumu paremtas darbas gali leisti pasiekti aukštumas. Netgi pasaulio mastu.
Po mokslų – kariuomenė
Su trikovininku pokalbis prasidėjo ne sporto temomis, o nuo to, kas daugeliui abiturientų pavasarį rūpi labiausiai – abitūros egzaminų ir sprendimo „o ką toliau“? Tačiau Gintaro apsisprendimo dilema, kuriuo keliu žengti, nekamuoja. Po mokyklos jo laukia kariuomenė.
„Nuo rugsėjo tapsiu savanoriu ir devynis mėnesius praleisiu Lietuvos kariuomenėje. Jeigu ten patiks – pasiliksiu arba stosiu į karo akademiją, o jeigu nepatiks – rinksiuosi kitas studijas, gal kompiuterinę inžineriją. O kodėl kariuomenė? Yra ne viena priežastis, ypač dabartiniu laiku. Bet dar vienas iš motyvų buvo ir keliais metais vyresnis pusbrolis, jau tarnavęs kariuomenėje. Pas mus su juo draugiška konkurencija yra nuo pat vaikystės, pradedant kompiuteriniais ir baigiant kitais užsiėmimais. Jeigu jis tai padarė, tai kodėl negaliu aš?“, – artimiausius ateities planus dėstė netrukus 19-ąjį gimtadienį švęsiantis jaunuolis.
Šie metai sportininkui nebuvo labai lengvi – reikėjo ir tebereikia dėmesį skirti ne tik mokslams, bet ir sportui.
„Mokslus ir sportą suderinti pavyksta. Žinoma, vieniems tai padaryti lengviau, kitiems sunkiau. Priklauso nuo žmogaus. Yra toks dalykas kaip balansas, kad jei į vieną dalyką labiau koncentruosies, tai kitas vis tiek nukentės. Manau, kad sportas iki tam tikro taško mokslams netgi padeda. Visgi, jei nori labai gerai atlikti abu dalykus, nebelieka laiko miegui. O tai nėra gerai nei sportui, nei mokslams“, – kalbėjo atletas.
Į rimtą sportą pastūmėjo…
Kūno treniravimas, raumenys ir sportas Gintarą, kaip ir daugelį jaunuolių, pradėjo dominti dar paauglystėje. Internete ir socialiniuose tinkluose jau buvo populiarūs sporto influenceriai, į kuriuos pažiūrėjęs moksleivis kaskart pakilnodavo svorius namų rūsyje.
Tačiau į rimtesnį sportą Gintarą pastūmėjo nuotykis mokykloje.
„Buvau gal šeštoje klasėje. Mokytojos tuo metu klasėje nebuvo ir su klasioku gerokai atsistumdėm, apsikūlėm. Į visa tai mama sureagavo gana dramatiškai, o tėtis paragino eiti su juo į sporto salę. Jau ir anksčiau buvo siūlęs, bet kažkaip į tai rimtai nepažiūrėjau. Tėtis susisiekė su treneriu, kuris parašė sporto programas mums abiem, ir pradėjome treniruotis kartu. Priaugau pirmuosius kilogramus liesos raumeninės masės ir tas mane užkabino. Pradėjau pats daugiau domėtis sportu, treniravimusi ir net mityba, nes iki tol būdavo čipsiukai, cola, kruopos. Net neatsimenu, ar mėsą valgydavau, bet paprotintas tiek tėvų, tiek surinktos informacijos, kažkaip greitai labai ją pamėgau“, – pačią pradžią prisimena būsimasis jėgos trikovės rekordininkas.
Matydamas sūnaus sportinį užsidegimą, tėvas sūnų suvedė su žinomu kultūrizmo treneriu iš Kupiškio Modestu Puiše. Jam prižiūrint buvo tęsiamas tolesnis jaunuolio treniravimasis.
„Nelabai atsimenu, ar pas trenerį į Kupiškį važinėjome prieš, ar po pirmųjų mano varžybų, bet tai visiškai nieko nekeičia. Mano debiutas buvo štangos spaudimo varžybos, vykusios „Atžalyno“ mokykloje. Tuometinis mano kūno kultūros mokytojas Egidijus Žaldokas užrašė jose dalyvauti ir mane, supažindino su metodais, kaip dirbti jėgai. Iki tol aš net nebuvau bandęs savo maksimumo, tiesiog sportavau, ir tiek. Gal tada svėriau apie 60 kg, gal kiek daugiau, o paspaudžiau 80 kg. Buvau gana patenkintas, – sakė Gintaras.
Sportininkas sako, kad jo tėtis, dar besimokydamas mokykloje, irgi dalyvavo moksleivių galiūnų varžybose. Jo patirtis pravertė mokant sūnų teisingai atlikti pratimus, kad nepatirtų traumų. Jaunajam Variakojui jų iki šiol pavyko išvengti.
Verta pažymėti, kad Gintaro tėtis – garsus ir žinomas Lietuvos bei Biržų krašto motokrosininkas Liutauras Variakojis. Bet motokrosas Gintaro nesužavėjo.
„Nėra, kad motokroso kažkaip nemėgčiau. Esu lietęs motociklą, esu juo važiavęs. Tikrai visai kitoks, sunkus sportas, reikalaujantis didelės raumenų ištvermės. Apskritai man nėra labai įdomu stebėti kitą sportą ar juo domėtis – jau geriau jame dalyvauti. Čia, manau, turiu panašumo su tėčiu. Jis irgi nelabai kitą sportą stebi, na gal tik futbolo pasaulio čempionatą. Aš su draugais kartais kamuolį į krepšį pamėtau, dar visai nieko tinklinį su draugais pažaisti“, – pasakojo jaunasis atletas.
Jaunas – kol atviras
Nors individualų sportą pasirinkęs Gintaras iš šalies atrodo daugiau privatumą mėgstantis žmogus, tačiau jis yra ir idėjoms, ir naujovėms atviras žmogus, puikus kompanionas. Sportininkas moka groti trimitu, yra baigęs muzikos mokyklą, lanko chorą ir su bendramoksliais net svarstė apie muzikinės grupės įkūrimą.
„Iš esmės žmogus jaunas yra tol, kol yra atviras naujovėms, naujiems iššūkiams, kol nori mokytis. Man daug kas įdomu, bet visur suspėti jau negaliu. Dar siūlė draugai ir šokius lankyti, bet man tai būtų jau per daug. Su draugais – boksininku Eriku Bogdanu ir tinklininku Tadu Šukevičiumi – svarstėme apie muzikos grupę ar kokį projektą, nes visi trys esame ne tik sportininkai, bet dar ir muzikantai“, – mintimis dalijosi gimnazistas.
Svarbiausia ne tikslas, o pati kelionė
Jėgos trikovės sportas Gintarui patinka ne vien dėl pačios sporto specifikos, bet ir dėl to, kad iš esmės pagrindinis savo varžovu esi tu pats.
„Gal varžybose mums svarbi ir užimta vieta, bet iš tiesų mes nuolatos siekiame vis geresnio ir geresnio rezultato, kuris priklauso tik nuo tavęs paties. Kiekvienose varžybose norisi būti geresniam, nei buvau prieš tai, gal kokį rekordą pasiekti. Nebūtinai Lietuvos – tai gali būti asmeninis rezultatas. Užstrigti vienoje vietoje ilgą laiką – tai mane trikdo. Sportas verčia būti geresnį. Nebūtinai už kitus, bet bent jau už save, ir nesustoti tobulėti. Tenka daryti ir nebūtinai tai, kas patinka, išeiti iš vadinamosios komforto zonos, priimti iššūkius.
Nors gal ne viskas pavyksta, bet vis tiek judėjimas yra pirmyn. Varžaisi ir kovoji su savimi, savo baimėmis, savo ribotumu. Skamba kaip klišė, bet įsitikinau, kad svarbiausia ne tiek pats tikslas, o pati kelionė“, – kalbėjo sportininkas.
Atstovauja Lietuvai ir Biržams
Sportininkas džiaugiasi, kad Biržuose jėgos sporto bendruomenė yra vieninga, draugiška ir vieni kitiems padedanti.
„Mano pirmosios trikovės varžybos buvo nesėkmingos. Dėl technikos trūkumo nebuvo įskaitytas nė vienas pritūpimas.
Man tada trūkumus ištaisyti padėjo ir dabar siekti rezultatų padeda patyrę trikovininkai Paulius Morkvėnas, Vincas Varza, taip pat Kostas Solovjovas. Tikrai esu jiems labai dėkingas“, – sakė perspektyvus atletas.
Nors trikovės varžybose biržiečiai dalyvauja atstovaudami skirtingiems klubams („Jėga“ ir „Ponoras“), bet Gintaras to visiškai nesureikšmina.
„Iš esmės, nors klubų pavadinimai gal ir skiriasi, bet biržiečiai varžybose pirmiausia atstovauja Biržams, Lietuvai. Aš kažkaip taip manau. Net kai važiavau į jaunimo pasaulio čempionatą Maltoje specialios aprangos iš federacijos negavau, tai ant apdovanojimų pakylos lipau su klubo marškinėliais. Ant jų priekyje puikuojasi Biržų herbas. Tai net su tėčiu vėliau pasvarstėme, gal ir gerai, kad oficialios aprangos nedavė, tai pareklamavome Biržus“, – pasakojo patriotiškai mąstantis jaunuolis.
Sportininkas sunkiai įsivaizduoja, kaip galėtų varžybose atstovauti ne Lietuvai.
„Yra tik pasvarstymų apie studijas užsienyje. Ir tada sau iškėliau klausimą, kaip tada būtų, kai dalyvaučiau varžybose. Būčiau, tarkim, Vokietijai atstovaujantis sportininkas? Negaliu savęs įsivaizduoti, kad aš, iš Lietuvos, atstovauju kitai šaliai ir dar kovoju prieš lietuvius. Tai jau kažkoks principo reikalas. Komandiniame sporte tai gal dar suprantama, bet individualiame – jau kitaip“, – kalbėjo varžybose Lietuvoje ir užsienyje dalyvavęs atletas.
Apie planus ir natūraliausią dopingą
Lietuvos jaunių trikovės čempionas ir rekordininkas, Pasaulio jaunių čempionato prizininkas, Lietuvos klasikinės jėgos trikovės vyrų klasės bronzos medalio laimėtojas baigęs mokyklą sporto atsisakyti neketina. Nors, tikėtina, labai gerų sąlygų trikovės sportui kariuomenėje nebus.
„Laukia tarnyba, kurioje, žinoma, sportuoti teks, bet gal ne tiek kryptingai. Ko gero, daugiau reikės palakstyti, ištvermė padidės. Tačiau trikovės sporte pertraukos nėra kažkas neįprasta. Būna, kad kelis metus vieno ar kito sportininko nematyti – jie patyliukais užsidarę dirba ir ateina į varžybas su naujais rekordais. Aš jau žinau, kad kai noriu, galiu tikslą pasiekti, tad pauzės manęs nebaugina“ , – kalbėjo Gintaras.
Paklaustas, ko pirmiausia reikėtų imtis užsibrėžtų tikslų siekiančiam žmogui, jaunas sportininkas pateikė gan netikėtą atsakymą.
„Pirmiausia reikia pradėti nuo gero miego. Miegas yra pats geriausias natūralus dopingas, energijos šaltinis. Vyraudavo nuomonė, jog norint kažką pasiekti reikia mažai miegoti, daug dirbti. Aš ir pats vienu metu taip galvojau. Bet iš tiesų, kai pailsinsite savo galvą ir kūną, tik tada galite imtis veiklos su maksimalia energija. Ir ji bus kur kas efektyvesnė bei rezultatyvesnė, nei darymas vardan darymo“, – praktišku gyvenimišku patarimu pasidalijo jau netrukus devyniolikos sulauksiantis Gintaras Variakojis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
