GAJŪNAI. Vieniems – tai tik įrašas dokumentuose, ar visai nereikšminga gyvenimo laikotarpio salelė, kitiems – tai pradžia ir pabaiga, su amžino poilsio vieta smėlio kalnelyje po pušimis Serbentos pakrantėje… Taip rašė Danutė Musteikienė, prieš gerą dešimtmetį surinkusi, o gal jau net ir išleidusi Gajūnų kaimo istorijos knygą. Joje paminėtos ir mano protėvių Einorių bei Stakėnų šeimos. Kukliai prisidėsiu, papildydamas Gajūnų, Biržų ir net Amerikos lietuvių atmintį keliais atradimais apie savo giminaitį Mykolą Stakėną…
Stakėnų šeima
Mano močiutė Kotryna Stakėnaitė-Einorienė gimė 1898 metų spalio 1 dieną Gajūnuose (Papilio valsčius, Biržų apskritis) Antano Petro Stakėno ir Kotrynos Ivaškaitės-Stakėnienės šeimoje. Be mano močiutės, šeimoje buvo dar keturi vaikai: Mykolas (gimęs 1887 m.), Baltramiejus (1893 m.), Elžbieta (1894 m.) ir jaunylis Jonas (1900 m.).
Vyriausiasis Mykolas 1907-ais metais išvyko į Ameriką ir 1962-ais metais mirė Bostone. Tarpukariu namiškiams siųsdavo siuntinius ir rašydavo laiškus.
Antras brolis Baltrus paėmė į pačias Stefaniją Prunskaitę ir išėjo gyventi pas žmoną – į Jokūbiškių vienkiemį, stūksantį Biržų girioje. Nepriklausomybės metais Baltramiejus dirbo eiguliu, vaikų neturėjo, abu su žmona palaidoti Gajūnų kaimo kapinaitėse.
Mano močiutės sesuo Elžbieta ištekėjo už Pranciškaus Dilbos ir išsikraustė gyventi į Latvelių kaimą Rokiškio rajone. Mano tėtis Vytautas Einoris seniau dar bendraudavo su tetos Elžbietos sūnumi Juozu Dilba. Vaikystėje teko žaisti su jo sūnumi Ričardu, beveik su manimi vienmečiu.
Jauniausiasis Stakėnų vaikas Jonas 1925-ais metais išvyko į Argentiną, į Buenos Aires. Ten sukūrė šeimą su mergina vardu Veronika. Smetonos laikais namiškiams siųsdavo siuntinius ir laiškus. Sovietmečiu susirašinėjimas nutrūko. Tolimesnis Jono likimas – nežinomas. Ieškau žinių apie jį.
Emigracija – Mykolas (Michael) Stakėnas
Taigi, du Stakėnai, mano močiutės Kotrynos broliai, dvidešimtojo amžiaus pradžioje, ieškodami geresnio gyvenimo, paliko Lietuvą. Pats vyriausias brolis – Mykolas, atvyko į JAV 1907-ais metais ir tik išlipęs iš laivo tapo nebe Mykolu, o Michael (Maiklu). Pradžioje naujai atvykęs laimės ieškotojas apsistojo New Yorko priemiestyje Bronkse. Bet ten ilgiau neužsilaikė ir jau 1910-aisiais metais vykusiame gyventojų surašyme deklaravo savo gyvenamąją vietą Wakefield miestelyje, Massachusetts valstijoje, netoli Bostono.
Nuo pat atvykimo į JAV dirbo „reed worker“ – pluoštinių baldų gamintoju ir darbavosi rotango (palmės plaušų) baldų gamybos fabrikuose. Tuo metu Amerikoje buvo labai populiarūs visokie lengvi baldai ir dembliai iš rotango pluošto. Pagal to meto Bostono apylinkių gyventojų surašymo duomenis, prie daugelio lietuviškų pavardžių pažymėta „reed worker“-io profesija. Matyt, tokių gamyklų atstovai tiesiog „užverbuodavo“ naujuosius atvykėlius iš Lietuvos ir tiesiai iš atplaukusio laivo pasiimdavo juos savo globon. Taigi, Michael Stakėnas neišvengė tokios lemties, nors jau 1930 metų gyventojų surašyme nurodė, kad dirbo nebe darbininku, o fabriko administracijos darbuotoju (clerk).
Išgyvenęs Amerikoje daugiau negu penkerius metus, 1913-ais metais Michael Stakėnas pateikė prašymą JAV pilietybei gauti.
Jame nurodė savo gyvenamąją vietą Bostone, Masačiusetso valstijoje, ir profesiją – reporteris (žurnalistas). Gali būti, kad panašus angliškų žodžių skambesys apkvailino dokumentą pildžiusį valdininką ir vietoje „reed worker“ žmogelis parašė „reporter“. Nors, kaip pamatysime vėliau, tai nebuvo klaida.
Ten pat dar buvo paminėta, kad Michael Stakėnas buvo mėlynakis ir tamsiaplaukis. Augumo – maždaug 155 cm (5 pėdos ir 1 colis) bei svorio – 61 kg (135 svarų). Mano giminaičiui tada buvo tik 23 metai (pagal lietuviškus metrikus – 26). O jau pagal 1917 metais JAV išduotą karo prievolininko registracijos kortelę, jis tapo rudakiu (?) bei šviesiaplaukiu (?) vidutinio ūgio ir vidutinio kūno sudėjimo vyruku. Hm, gal kiek paaugo per tuos ketverius metus? Nors to laikmečio vidutinis vyro ūgis gal ir tebuvo apie metrą šešiasdešimt…
Skirtingos gimimo datos oficialiose dokumentuose
O dabar apie Mykolo gimimo datas, kurios oficialiuose JAV tarnybos dokumentuose yra užfiksuotos skirtingai. Įdomu tai, kad Mykolo Stakėno gimimo metai Amerikos dokumentuose bėgioja nuo 1887-ųjų iki 1890 metų, bet visada išlieka ta pati gimimo diena – kovo 9-oji. Taigi, tas faktas puikiai įrodo vieno ir to paties žmogaus tapatybę. Be to, tą patvirtina ir identiški M. Stakėno parašai, pasirašyti oficialiose dokumentuose, kuriuose nurodytos tos visos skirtingos gimimo datos.
Taigi, kodėl taip atsitiko? Pirmiausia, beveik visi to meto jauni vyrai lietuviai emigruodami keliais metais pasijaunindavo. Prisiminkime tai, kad dvidešimtojo amžiaus pradžioje Lietuva buvo ne savarankiška valstybė, o tik šiaurės vakarų carinės Rusijos provincija. Ir kad išvengtum tarnystės Rusijos kariuomenėje, reikėdavo arba būti netinkamu, arba suklastoti gimimo metus. Štai dėl tos dingsties mano protėvio gimimo metai ir buvo pakeisti. Antroji priežastis ta, kad atvykus į JAV su viena gimimo data, atstatyti tikrąją nebuvo taip paprasta. O skirtingi duomenys gyventojų surašymo dokumentuose atsirasdavo tik žmogiškų klaidų ir nesusipratimų dėka. Tą įrodo ir mano paties asmeninis pavyzdys – net ir dabar su šypsena prisimenu eilinį JAV gyventojų surašymą Čikagoje, vykusį 2010 metais, kai atėjus surašinėtojams ir neradus mano kaimynų namie, užregistruoti teko juos man. Ir žinoma, nežinant tikrų jų anketinių duomenų, jų amžių teko užrašyti „iš akies“…
M. Stakėnas ir „New York Tribune“
1918 metų sausio 7 dienos Niujorko valstijos Bruklino laikraštyje „New York Tribune“ buvo išspausdintas laiškas redaktoriui, kurį pasirašė Michael Stakėnas, skaitytojams prisistatęs kaip Jungtinės Lietuvos spaudos korespondentas (The United Lithuanian press correspondent).
Atkreipkite dėmesį į tai, kad Lietuva savo Nepriklausomybę deklaruos daugiau nei po mėnesio. Taigi, kai Lietuvos, kaip tokios dar net ir nebuvo, mano protėvis jau pristatydavo Lietuvos spaudos atstovu! Beje, paties straipsnio pavadinimas – „Home Rule of Lithuania“ ir šioje diskusijoje M. Stakėnas paneigia Amerikos lenkų vadovo (Polish National leader of America) W. O. Gorskio nacionalistinius pasisakymus ir faktais pagrindžia Lietuvos nepriklausomybės idėją: „…we Lithuanians are people of separate nation, the upholders of the famous old Sanscrit tongue in Europe. We have our own part, tradition, songs, history: we are not Teutons nor Slavs. Lithuania and Lithuanians all are anti-Polish and anti-German. Lithuania wants its Freedom. Furthermore, it wants to be a free state…“
Dar vieną mūsų protėvio publikaciją tame pačiame laikraštyje radau datuotą 1949 m. liepos 22 d. Laikraščio „New York Tribune“ skaitytojų skyrelyje buvo paskelbtas Michael Stakėno laiškas redaktoriui apie Baltijos šalių gyventojų trėmimą Sovietų Sąjungoje (Letter to the editor discussing Soviet deportation of Latvians, Estonians, and Lithuanians from Baltic States). Gaila, kad negavau pilno šio straipsnio, nes priėjimas prie „New York Tribune“ laikraščio archyvų yra gan brangus ir dėl to man teko pasitenkinti tik viena nemokama to straipsnio santrauka, kurioje rašoma: „…Sovietinė konstitucija ignoruoja Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūras bei Baltijos šalių apsisprendimo teisę…“. Net ir neturint viso straipsnio teksto, jo pavadinimo užtenka, kad suprastume šio laiško esmę…
Bendradarbiavimas laikraščiuose „Amerikos Lietuvis“ ir „Tėvynė“
Daugiau Stakėno straipsnių ar kitokių Amerikos spaudos atgarsių man ilgai nepavyko atrasti, kol negavau internetinės nuorodos į tinklalapį, kur dauguma išeivijos laikraščių surinkti į bendrą krūvą ir skaitmenizuoti. Taigi, pasinaudojęs šia „Lietuvos Tyrimo Centro“ informacija, surinkau pluoštą M. Stakėno straipsnių, publikuotų 1921-1932 metais išeivijos laikraščiuose „Amerikos lietuvis“ ir „Tėvynė“.
Juose – ir trumpos žinutės apie vietinių bendruomenių veiklą, ir rimti, moksliniai-istoriniai tiriamieji Stakėno darbai. O tolimesnės paieškos anglakalbėje žiniasklaidoje dar nedavė rimtesnių rezultatų. Galimai koją kiša lietuviškų pavardžių iškraipymas amerikonų spaudoje.
Pavyzdžiui – vienur Stakėno pavardė buvo rašoma Stakens, kitur – Stakonus arba Staknis. Net ir Antrojo pasaulinio karo prievolininkų registracijos kortelėje Stakėno pavardė buvo parašyta „Stakenos“. Beje, mano protėvis tame kare nedalyvavo, nes tuo metu buvo jau senyvo amžiaus ir net pokario gyventojų surašymuose pažymima, kad jis nebuvo karo veteranas.
Gajūnų skaitykla – pirmoji kaimo skaitykla Biržų apskrityje
Na, o dabar grįžkime atgal į Lietuvos nepriklausomybės pradžią ir gimtąjį Mykolo Stakėno kaimą Gajūnus. Taigi, 1924 m. lapkričio 8 d. (kitur minimas gegužės mėn.) Gajūnuose buvo įsteigta (atidaryta) viena iš pirmųjų, o gal net ir pati pirmoji kaimo skaitykla Biržų apskrityje (žiūrėti Biržų muziejaus „Sėla“ nuotrauką!). „…Pagrindinis skaityklos steigėjas – Jonas Variakojis, o šelpėjas – amerikietis Mykolas (Michael) Stakėnas“. Būtent taip rašė 1925 m. vasario 25 dienos laikraštis „Biržų žinios“.
Laikraštyje „Biržų žinios“
Iš kitų šio laikraščio žinučių aiškėja, kad amerikonas Stakėnas rėmė skaityklą ne tik pinigais, bet ir knygomis bei laikraščiais. Ir ne tik Gajūnų skaityklą. Mat toliau besklaidydamas tą paties laikraščio numerius, radau trumpą žinutę, kad ponas M. Stakėnas iš Amerikos, laikraščiui „Biržų žinios“ „…krikščioniškų represijų pabaudai sumokėti…“ paaukojo 10 litų (Biržų žinios 1925-06-29). Stakėno pagalba Biržų apskrities žmonių švietimui neapsiribojo vien tik materialinėmis aukomis. Tos pačios „Biržų žinios“ 1925 m. spalio 18 dieną išspausdino Mykolo Stakėno antiklerikalinį straipsnį, nukreiptą prieš krikdemų dominavimą Lietuvos valstybės politiniame gyvenime. Beje, tuo metu Biržuose išeidavo net du savaitiniai laikraščiai: katalikiškas „Biržiečių balsas“ ir pasaulietiškos „Biržų žinios“. Kadangi pastarasis savaitraštis buvo nusistatęs prieš tikėjimą, tai laisvamanio Stakėno straipsnis labai jam tiko. Tik va, man labai jau įdomu, kaipgi mano giminaitis pasidarė klerikalų priešu ir socialistu, nors buvo kilęs iš labai pamaldžios katalikų šeimos? Bet, šiek tiek žinant to meto Amerikos lietuvių politines pažiūras, tarp darbininkijos socialistinės idėjos buvo labai ir net labai populiarios.
Mirė Michael Stakėnas 1962 m. liepos 29 d., palaidotas Bostone. Šeimos – neturėjo. Visą savo užgyventą turtą paliko labdaringoms organizacijoms.
Autorius Egidijus Einoris
