Į Biržus atvyksta talentinga architektė, išskirtinių interjerų autorė, pedagogė, rašytoja bei fotografė Ona Marija Dy Urbšytė. Iš anksto biržiečius (ir ne tik) maloniai kviečiame sausio 7 d. 13 val. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje susitikti su O. M. Dy Urbšyte, dalyvauti jos foto portretų parodos „Matomi-Nematomi“ atidaryme bei susipažinti su jos poetiniu žodžiu, nusėdusiu į poezijos knygos „Miego užrašai“ puslapius.
Artėjant susitikimui kalbiname parodos ir knygos autorę.
– Gerb. Ona Marija, Jūs savo kūryboje (tiek fotografijose, tiek poezijoje) ypatingą dėmesį teikiate tamsos ir šviesos darnai. Kiek Jums pačiai svarbu gyventi darnoje su tamsiomis ir šviesiomis jėgomis? Kuri iš šių jėgų yra lyderis Jūsų darbuose? Jeigu kūrinys, fotografija, eilėraštis ar architektūros detalė yra juoda, kokį poveikį tai turi žiūrovui, klausytojui, užsakovui? Kaip pasiekti, kad žmogus pamatytų tai, ką autorius nori per spalvas ir simbolius pasakyti?
– Prieš atsakydama į man pateiktą klausimą, paaiškinsiu, kas yra juoda spalva, kuri daugumai asocijuojasi su gedulu arba blogiu, nors iš tikro, tai yra tik mūsų pačių sukurti įvaizdžiai. Remiantis spalvotyra, juoda – ne kas kita, kaip visų, spektre esančių spalvų mišinys arba juoda yra mus supančių spalvų visuma. Gal todėl ji prie visko ir visur dera. Beje, naktis – puiki juodos spalvos iliustracija, mat, dingus šviesai, daiktai, su visomis jiems būdingomis savybėmis, pasislėpę po dideliu šešėliu, tampa nematomi, gal todėl neregystė visad siejama su tamsa, kuriai būdingas mistinis paslaptingumas, o tai baugina.
Antra vertus, visas menas grindžiamas formų, dydžių, šviesos, tamsos sugretinimu arba dar kitaip, menas kuriamas kontrastų principu, kaip, pavyzdžiui, juoda-balta, tamsa-šviesa, tyla-triukšmas, nors tyla neretai būna kur kas iškalbingesnė nei garsas ir visa tai parodoma įvairių alegorijų, metaforų pagalba, o šios suprantamos įvairiai, vis kitaip, todėl niekada nesiekiu vienodo, to paties kūrinio suvokimo. Svarbu, fotografija, eilėraštis kokiu nors būdu rezonuotų su prie jų prisilietusiu, kad tarp kūrinio ir jo vartotojo įvyktų vienoks ar kitoks dvasinis kontaktas, dialogas, tai man yra visų svarbiausia.
Kadangi esu minimalizmo gerbėja, todėl mano fotografijose mažai spalvų, pagrinde – achromatiniai deriniai, juodi arba pilki atspalviai, kurie vaizdams suteikia didesnio konkretumo, pašalinant nereikalingas detales, vaizdą stengiuosi padaryti labiau apibendrintą. Mano kūrybos credo – su mažiau pasiekti kuo daugiau.
Kalbant apie žiūrovų, skaitytojų ar klausytojų santykį su meno kūriniu, manau, čia viską lemia jų pačių bendras išprusimas: meninis, literatūrinis ar muzikinis skoniai. Tad, ką bekurčiau, visada remiuosi vienu principu: pirmoje eilėje tai, ką darau, turi patikti man pačiai, kitaip bus blogai. Pagrindinis vertintojas ir kritikas esu aš. Juk kuriu ne tam, kad siekčiau išgarsėti, o todėl, kad noriu kitiems parodyti, kaip aš matau tą, ką regi kiti, o tai pas kiekvieną savaip.
– Kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias, kas darė didžiausią įtaką Jūsų profesijos pasirinkimui?
– Visko pradžia – prigimtis, nuo mažumės mane buvo užvaldęs didelis noras piešti. Grįžus iš Sibiro, būdama trejų metukų, kartu su tėvais apsigyvenau Panevėžyje, kur baigiau Vaikų dailės mokyklą, tuo pačiu ir Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą, dabartinę Juozo Balčikonio gimnaziją, kurioje mokiausi sustiprintoje fizikos-matematikos klasėje, kas, ko gero, ir lėmė mano pasirinkimą studijuoti architektūrą.
– Jūsų fotografijose vyrauja subtilus minimalistinis intymumas, tai menininko žvilgsnis į nuogą kūną per šešėlius, tamsos ir šviesos žaismą. Kas patraukė Jus imtis būtent tokios temos? Kuo Jums įdomi žmogaus anatomija? Kaip pavyksta išlaikyti estetikos ir erotiškumo proporcijas?
– Būdama architektė, į viską žvelgiu būtent iš šios profesijos perspektyvų, gal todėl mano nuotraukose nuogas kūnas vaizduojamas epizodiškai, kaip detalės, fragmentai, kurių formos išryškinamos, panaudojus šviesos-šešėlio kontrastus.
Nuogo kūno fotografija mano kūryboje atsirado labai netikėtai, dėka iš Vilniaus į Kauną atvykusios profesionalų grupės, organizavusios tokias fotosesijas, piešimo užsiėmimus.
Žmogaus kūnas yra gamtos duotybė, kuriai mes per ilgą laiką sukūrėme daugybę apribojimų, iškreipusių požiūrį į jį. Žinoma, nuogo kūno vaizdavimas yra subtilus dalykas, nes čia meninė estetika gali labai greitai virsti pornografija, o tai vienareikšmiškai priklauso nuo paties menininko kūrybiškumo, jo ketinimų, noro, ką ir kaip žiūrovui rodyti. Aš, pavyzdžiui, visada stengiuosi, kad mano darbuose matytųsi ne pati nuogybė, o formų, šešėlių žaismas, kurių dėka sukuriu paslaptį, o jos atskleidimas priklauso nuo vaizdą stebinčiojo valios.
– Kaip gimsta nuotraukų idėjos, kas yra Jūsų įkvepėjai bei kokie garsūs fotografai labiausiai žavi ir skatina drąsiai žengti pirmyn?
– Kūrybinė drąsa atsiranda su laiku, per nuolatinį darbą, mokymąsi. Nesakau, kad pas ką nors konkrečiai mokiausi fotografuoti, tą darau kiekvieną dieną, nes mano FB nustatymai rodo tik su nuotraukomis susietas paskyras, kurios priklauso po pasaulį išsibarsčiusiems fotografams arba su fotografija susietas grupes. Be jokių abejonių, neišsenkami mokymosi šaltiniai yra pasauliniai klasikos šedevrai, kurių autoriai garsūs praeities fotografai: italai, amerikiečiai, lietuviai, japonai ir kitų šalių grandai. Jų daug, todėl, nevarginsiu skaitytojų, minėdama, ne meno srities atstovams mažai žinomas, pavardes. Beje, asmeniškai bendrauju ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio puikiais fotomenininkais, šį faktą labai vertinu ir tuo džiaugiuosi. Iš jų betarpiškai semiuosi neįkainuojamos fotografavimo patirties.
– Juozas Urbšys – tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, politinis kalinys, vertėjas. Jus riša giminystės saitai, ar galite ką papasakoti apie šį išskirtinį, Lietuvai nusipelniusį žmogų?
– Juozas Urbšys – mano senelio Antano jaunesnis brolis.
Juozas Urbšys, 14-a, tarp jų – 11-a metų atkalėjęs Rusijos kalėjimuose, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos Sofijos dėka grįžęs į Lietuvą, prisiėmė garbingą viso gyvenimo misiją, iki pat savo mirties globoti, rusų teroro aukomis tapusių brolių, tarp jų ir mano senelių Antano bei Anicetos vaikus, vėliau jų anūkus, mus, Juozo vaikaičius. Todėl man, nemačiusiai nei senelio, nei bobutės, Juozas Urbšys visada atstojo juos abu.
Senelis savo nepriekaištingu elgesiu mums, tarybinėje santvarkoje užaugusiems jo vaikaičiams, buvo didelis padoraus elgesio, inteligencijos, aukštos dvasinės kultūros pavyzdys. To niekada nepamiršiu ir tai mano biografijoje paliko ryškų pėdsaką.
– Jūs įkūrėte ir prieš kelerius metus administravote didelio populiarumo sulaukusią „Facebook“ fotografijos grupę „Fiksuota akimirka“. Kas lėmė jos populiarumą?
– O taip, buvo toks reikalas, kai visai atsitiktinai, FB erdvėje įkūriau savo pačios administruojamą tarptautinę meninės fotografijos grupę, kurioje dalyvavo 2,5 tūkstančio iš viso pasaulio fotografų arba fotografijai prijaučiančių asmenų. „Fiksuotos akimirkos“ (FA) populiarumą lėmė rimtas požiūris į visiems rodomų fotografijų meninį lygį. Tie, kurie norėjo, kad jų nuotraukos būtų pas mus publikuojamos, turėjo laikytis nustatytų taisyklių, dėl ko, suprantama, kildavo įvairių nesusipratimų, netgi konfliktų. Bet tai, manau, normalus reiškinys, būdingas bet kokiam kolektyvui. Tokiu būdu vyko savaiminė atranka, kas skatino visus aktyvius dalyvius pasitempti.
FA administracija kas savaitę skelbdavo nominacijas, skirtas geriausioms, įvairiems foto meniniams žanrams priskiriamoms nuotraukoms, tuo pačiu ir jų autoriams, kas lėmė bendrą meninį lygį, kūrybinę konkurenciją. Šiame nelengvame darbo procese man talkino dar keli, vis kitokie, fotografai.
Mes visi dirbome daug ir atsakingai, bet vis tiek praktiškai nelikdavo laisvo laiko, skirto asmeninei kūrybai, dėl to po ilgų svarstymų nusprendžiau sustabdyti šios grupės veiklą, po ko sulaukiau daug nusivylimu persunktų atsiliepimų. Deja, nieko amžino nėra, svarbu, veikla, kuriai paaukojau tris gyvenimo metus, be pėdsakų neprapuolė, kad ji kažkam suteikė naujų kūrybinių impulsų, bendravimo ir neįkainuojamos darbo patirties, noro kurti toliau.
– Kas yra tie „Matomi“ ir „Nematomi“ Jūsų fotografijų parodoje? Ko ieškoti ir tikėtis žiūrovui išvydus darbus?
– „Matomi-Nematomi“ – antras mano foto parodų ciklas, skirtas žymiems Lietuvos meno kūrėjams, kurių kūrybos vaisiais naudojamės, o pačių kūrėjų neretai vizualiai nepažįstame.
Šioje parodoje žiūrovas pamatys sau artimoje aplinkoje užfiksuotus, garsius kino režisierius, aktorius, muzikus, dailininkus, rašytojus, žmones, su kuriais betarpiškai bendravau jų namuose, parodose ar kokių nors renginių metu. Ši paroda lyg duoklė Lietuvos kultūros paveldui, nes jos personažai, laikui bėgant, įgauna naujas prasmes ir istorines reikšmes, turiu omenyje, kad kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų, o kitų kūrybiniai nuopelnai naujai įvertinti.
– Prieš porą metų išleidote pirmąją savo poezijos knygą „Miego užrašai“. Jūsų poezijos žodis balansuoja tarp tylos ir garso, tarp iliuzijos ir dabarties, kaip ir Jūsų fotografijos. Ar nemanote, kad Jūsų kūryboje fotografija ir yra poezija, o poezija – fotografija perteikta žodžiu?
– Ko gero, sakydama, kad mano fotografija yra poezija, o poezija – fotografija, esate teisi, nes iš tikrųjų, šie du, atrodytų, skirtingi, žanrai persipina vienas su kitu ir nieko čia daugiau nepasakysi. Šypt…
Naivumas
kas vakarą gedžiu
išeinančios esaties,
lyjant, klausausi šviesos ir tamsos
slaptų ginčų, mirtinos dvikovos,
kur šviesa visad nugali, nes ji
sudegina tamsą, o, kad taip būtų
su pasaulio blogiu,
kad meilė, o ne pyktis valdytų mus.
girdžiu, Visatos juokdarys garsiai kvatoja: – naivuolė, to niekad nebus.
(Ona Marija Urbšytė)
– Ar dažnai sapnuojate? Kokie sapnai lanko Jus, ar jie yra knygos „Miego užrašai“ herojai?
– Taip, aš nuolatos sapnuoju ir „Miego užrašuose“ daug eilėraščių, kuriuos inspiravo paslaptingos naktinės, pasąmoninės vizijos. Mano įsitikinimu, miegodami teleportuojame į gretutinį, dieną nematomą, pasaulį, kuriame esame tikresni nei realybėje, nes ten būname be nuolatos dėvimų kaukių.
– Kuo dabar užsiimate, kas džiugina ir kas liūdina Jus, kaip kūrėją, šiomis dienomis? Kas šiandienos žmogui svarbu ir reikalinga, kad jis pasijustų laimingas ir sėkmingas?
Šiuo metu pagrindinis mano užsiėmimas – Jurijaus Grigorovičiaus, Biržuose gimusio, Marijupolyje nužudyto, žymaus kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus kūrybinio bendražygio, fotoparodos, skirtos žuvusiojo atminimui pagerbti, įgyvendinimas.
Kalbant apie laimę, tą būseną suvokiame tik tada, kai jos netenkame. Deja, deja, tokia visų, Žemėje gyvenančių, žmogiška prigimtis, todėl, turint omenyje tai, kas dabar vyksta greta mūsų, karą Ukrainoje, manau, puikiai suprantame šių prasmių, susietų su laime ir džiaugsmu, trapumą.
Karo akivaizdoje, nesvarbu kas esi, svarbu išlikti pilietiškam, gerbti savo šalies įstatymus, vientisumą, nesiskaldyti ir neskleisti susipriešinimą skatinančių nuotaikų. Kaip žinia, vienybėje, o ne konfrontacijoje slypi tautos stiprybė, tą patvirtina netolima Lietuvos praeitis, todėl labai svarbu neprarasti istorinės atminties, ko visiems nuoširdžiai linkiu.
– Ar yra tekę lankytis Biržuose, kokį palinkėjimą galite pasakyti biržiečiams?
– Kaip bebūtų keista, Biržuose lankysiuosi pirmą kartą, kuo labai džiaugiuosi, o gerbiamiems biržiečiams linkiu paties svarbiausio ir aktualiausio – taikos, vienybės ir dvasinės stiprybės.
– Ačiū už pokalbį.
Rita Venskūnienė, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bibliotekininkė
