Nuo antradienio jau galima važinėti vasarinėmis padangomis. O jei iki balandžio 10 dienos nepasikeisite dygliuotų padangų, galite būti nubaustas.
Didžiausia padangų keitimo laiko paslaptis, kad kasmet po jo miškuose ir pakrūmėse padaugėja išmestų senų padangų. Kodėl taip atsitinka, logiško paaiškinimo nėra. Šis reiškinys priskirtinas prie tokių neatskleistų paslapčių, kaip „iš kur atsiranda dulkės“ ar „kur dingsta pinigai“.
Reikia didelio pasišventimo ir kažkokio keisto tikėjimo, kad senas padangas vežtum į tyrus. Nebent veikia kokia slapta automobilininkų sekta, savotiška amišų atmaina. Jie tiki, kad, jei padangas permontuosi savame garažiuke šviečiant pilnačiai taip, kaip tai darei prieš 50 metų, jos tarnaus dvigubai ilgiau, o pradurti jų bus visiškai neįmanoma. Papildoma sąlyga – senos padangos turi būti paleistos į laukinę gamtą. Užsidarę garažų vartus, apsiginklavę laužtuvais ir montiruotėmis, šio tikėjimo broliai stenėdami, bet laimingi maigo ratus.
Kitokio paaiškinimo nėra. Nes jei keiti padangas autoservise, jis privalo nemokamai priimti tiek senų padangų, kiek pakeitei. Pagal galiojančius įstatymus už padangų tvarkymą atsakingi jų gamintojai ir importuotojai, pardavėjas turi pranešti pirkėjui, kad į padangos kainą jau įskaičiuotos ir jos sutvarkymo išlaidos. Taigi pirkėjas į prekybos vietą gali atvežti tiek nusidėvėjusių padangų, kiek pirko ir jas palikti pardavėjui. Penkias padangas nemokamai galima palikti stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėse, o didesnį kiekį – už mokestį.
Galimybių tiek, kad, atrodo, sudėtinga gauti ar turėti nusidėvėjusių padangų. Bet lietuviai išradingi, iššūkių jie nebijo. Todėl po senovei dygsta padangų krūvelės viešose erdvėse.
Baudos už į aplinką išmestas atliekas numatytos Administracinių nusižengimų kodekse, jų dydis gali svyruoti nuo 30 iki kelių tūkstančių eurų, priklausomai nuo atliekų kiekio ir pavojingumo.
